:-) Ten taip bloga, kad ... kad... kad... norisi grįžti - vėl ir vėl...

Genute, tu saunuole (atspaudink savaji kelioniu dienorasti ar bent ilga citata).

Puikus straipsnis, Genute!
Uz kalnus gali buti geriau tik kalnai!

Labai puikus straipsnis ! Pritariu autorei. Be naujų įspūdžių, ekstremalių situacijų, aukščio, ledo, snieguotų viršūnių, mane kalnuose žavi tas pirmapradės buities paprastumas: laužas, puodas, kuprinė, nutrinti batai ir jokių telefonų, kompiuterių ! Grįžus galva ir mintys tokia šviesi, šviesi...

Ir tas maloniai varginantis fizinis nuovargis, kai iš paskutiniųjų užlipęs į viršūnę ir gaudydamas kvapą net nepajauti, kai atsigulęs galvą padedi ant kačių :)

Kiekvienas rytas vis kitoks, kiekviena diena atneša vis kažką naujo ir netikėto. Tai kas ryte buvo planas, vakare gal tik nepasiekiama svajonė. Ryte panikuoji, kad nespėsi nueiti kilometro, vakare džiaugiesi nukėblinęs 100 metrų...

Kaip toj dainoj: "Purpurinis vakaras aušta..."

Dėkoju autorei, kad negailėdama pasidalijo savo išgyvenimais patirtais kalnuose.
Galima keliauti vienam, galima dviese, o tikrasis vidinis aš atsiskleidžia tik grupėje. Ypač ekstremaliose situacijose, tuomet supranti ką reiškia grupė ir grupės draugai. Kai tau pataiko akmuo ar išsinarini koją, ar tiesiog paslysti ant ledo su kuprine ant pečių ir be Simo pagalbos keltumeis pusvalandį.
Kalnai nuostabūs ir tuo, kad ten sutinki žmones, kurių šiaip gatvėje net nepasveikintum, o kalnai padeda suartėti sieloms.
Labai geras straipsnis, verčiantis susimąstyti ko aš laukiu, kodėl ne kalnuose?

"Mes ėjom ir ėjom, ir ėjom, ir ėjom.." ir eikite jūs ten taipogi. Gerai pasirinkę su kuo...

Ačiū, Genute, už puikų straipsnį. Kalnai - tai pats gyvenimas.

aha, geras straipsnis, daug ka kiekvienas keliautojas patvirtins

ir teisingai parasei apie draugus-kelionej isties atsiskleidzia zmogus, ir mano draugu tarpe zmones labiau buna savimi keliaudami nei iprastinej kasdieninej aplinkoj
taciau nesvarbu sunki nesunki kuprine, ar ir vel gggrrrrikkkiiaiii, kalnai-galimybe prisiliesti prie amzinybes

Labai įdomus ir tikras straipsnis. Autorius greičiausia bus pats daug keliavęs, nes straipsnis atspindi tiesą.
Man kopimas į kalną – tai puiki galimybė geriau pažinti patį save. Pats kopimas – tai išorinis tikrovės pavidalas. Tuo pačiu metu aš kopiu į savo vidinį klaną. Vis aiškiau ir aiškiau suvokiu savo ribotumą. Mane kamuoja ir problemos ir baimė. Gal aš stengiuosi pasiekti ne kalno viršūnę, o daugiau žinių apie savo baimes. Lėtai kopdamas į kalną, aš imu kovoti su savo baimėmis, pavojaus tikrumo suvokimu. Matau, kad turiu įveikti ne tik sunkų apledėjusį kelią, bet dar sunkiau daros įveikti vidines kliūtis ir vis dažniau kankina mintis, kad tai, ką sugalvojau, man išvis padaryti neįmanoma...

Matyt ir man reikia vieną kartą susiruošti į kalnus, bet pasiryžti sunku, reikia kompanijos, reikia įrangos, baisu kad nepatempsiu. Jau ne iš vieno žmogaus girdžiu kaip ten gerai, o pati neišdrįstu.