Skirtingai nei kitos, kelionės į kalnus dažnai romantizuojamos, sakoma kad žmogus „susirgo“ kalnais. Tai liudija didelį kelionių į kalnus poveikį žmogaus psichikai. Koks tas poveikis? Kada ir kokiems žmonėms verta eiti į kalnus? Panagrinėkime kalnų turistų dienoraščius.
Žmonės, kurie nėra buvę kalnuose, šį poveikį labiausiai sieja su kalnų grožiu ir didybe, kuris sukuria ypatingą pakylėtą būseną. Be abejo, tai labai svarbu. Nors su kuprine kopiant į viršų judama labai lėtai, dėl vertikalės pokyčio vaizdai kinta kur kas greičiau nei lygumoje. Keičiasi klimato zonos - 2 km aukštyje daug augalijos, 3 km aukštyje- akmenynai ir uolos, 4 km aukštyje- sniegas ir ledas. Sunku įsivaizduoti kitą kelionę, kur susidurtum su tokia vaizdų gausa ir milžiniškom erdvinėm perspektyvom: „Lipame į kalną visą dieną kaip laiptais į dangų - laiptai nesibaigiantys, bet ateini į dangų. Po Elbruso visų nuotaika gera, iškilminga. Leidžiamės per neįtikimo dydžio ir grožio sniego laukus, jais leistis atrodo kaip pasaka.“
Bet kažin ar nuostabiausi vaizdai turėtų tokį poveikį, jei juos matytumei pro automobilio langą. Štai čia ir prasideda psichologija. Visų pirma kalnuose turi ilgai eiti savo kojomis - negali žiūrėti televizoriaus, naršyti interneto - turi tiesiog ramiai eiti ir stebėti gamtą arba savo mintis. Ir taip kiauras dienas: „mes ėjom ir ėjom, ir ėjom ir ėjom“ Atsijungus nuo laidų gali atrodyti nuobodu, tuščia, ima lįsti mintys, kad sunku eiti. Ką daryti? Tenka pamažu nurimti ir pabūti su savimi. „Žygio pradžia, sunku, nyku, tuščia. Suprantu, jog reikia susivokti, o ne kaltinti kitus. Po mano nerimu matyt slypi nuovargis, o dar giliau - liūdesys. Bet ketvirtą dieną kažkas mano viduje persiverčia, jaučiu kaip ateina žygių ramybė- jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. Nustoju bet ką kontroliuoti, planuoti ir atsiduodu tam kas vyksta. Atrodo, kad jei taip Lietuvoje išeitų, tai būčiau laimingas žmogus.“ Jei kam nors nurimti ypač sunku, galiausiai bet kurį nuramina nuovargis: „Šiandien labai pavargau. Net nesvarbu kur gulėti, prigulei ir tiek, didysis susitaikymas, bet kiek reikia lipti, kad ji atsirastų! Girdisi kaip eina laikas.“ Kai išsivalo galva, atsiranda daug stipresnis rezonansas su gamta: „Traversuojame statų šlaitą. Aš bėgu priekyje kaip katinas šokinėdama tarp akmenų. Kūnas priglunda, strykteli šeštu jausmu pajausdamas, kur link judėti.“
Kalnuose įprasta keliauti grupėmis. Grupėje reikia taikytis prie kitų žmonių ir prie bendrų taisyklių: „Iš pradžių visi lekia iš visų jėgų, o po to ilgai stovi ir tauškia niekus“. Nuo bendrakeleivių nepabėgsi, bet gali juos suprasti ir nekaupti nuoskaudų, gali teigiamai įtakoti tai kas vyksta. Kitas išbandymas - buvimas su svetimais žmonėmis, šalia kurių sunkiau parodyti savo tikrąsias mintis, ar norus. Iš pradžių savijauta labai priklauso nuo to, kokie ryšiai liko namie. Jei artimieji jums labai daug duoda - jų aštriai truks, jei artumas netikras - kelionėje ta tuštuma išryškės, jei donoras esate jūs - atsigausite. Vėliau suartėjama su bendrakeleiviais. Paprastai šie ryšiai nuoširdūs ir tikri, nes žmogus kelionėje labai atsiskleidžia: tai, kuo jis domisi, jo nuotaika, egoizmo lygis, valdingumas. Jei norite įsigyti tikrų draugų- ieškokite jų kelionėse!
Buvimas grupėje daugiau duoda nei atima. Grupė suteikia idealias sąlygas pailsėti: „Pačiai vadovaujant reikėtų daug mąstyti - gautųsi kaip darbe. Geriau tegul mane kaip avį kur nors vedasi, o aš eisiu iš paskos ir kaifuosiu“. Trumpam galima pagyventi bendruomeninėj sąmonėj, pajausti kad padėti kitam būna naudingiau, negu rūpintis savimi. Grupėje smagu, dingsta vienišumo, liūdesio jausmas: „Grupėje aš kaip po antklode, susupkite ir užliūliuokite, kad nieko neprisiminčiau apie save. Laisvė būti ir būti kartu.“ „Kelionės draugų tuoj neliks šalia ir lengvumo būsena galbūt išnyks.“
Kalnuose žmogus susiduria su dideliais apribojimais. Jau prieš žygį pasiskirstoma pareigomis, įsidedami būtiniausi daiktai. Jei ką nors pamiršite - bus problemų, jei įsidėsite per daug - bus sunku nešti. Žygyje reikia prisitaikyti prie didelio komforto trūkumo: „Atsikėlėme 4-tą, kad išeitume 6-tą. Tokiu laiku keltis tamsu, nyku, šalta. Atrodo, kad tave kas tįsia į darželį šaltą tamsų žiemos rytą. Aplinkui milžiniški snieguoti kalnai ir vaiduokliškas mėnulis tarp debesų“.„Dešimtą kartą graužiame šlykščią grikių košę, nusvilę visi saulei prieinami odos lopinėliai, po šonais visada akmenys, kas dieną ką nors pameti ir grūdi į kuprinę kalną dvokiančių daiktų“. Taisyklių griežtai laikomasi einant per nuobirynus, ledynus, lipant virvėm - kalnuose žmogus patiria daug apribojimų, kai reikia daryti tai kas būtina, o ne tai ką nori. Kol grupės narys paeis, turi stovėti, nors gal būt nuobodu, šalta ar stovi ant vienos kojos: „Skubame į viršūnę, bet palipus iki 5 km pasirodo, kad reikės laukti eilėje prie virvių apie tris valandas. Apima panika, kad sušalsim.“ Sprendimus kalnuose paprastai priima vadas, kurio reikia klausyti. Taigi, kalnai sukuria puikią galimybę pareikalauti iš savęs, o galimybės kovai už savo teises - minimalios. Grįžus po tokios disciplinos daug kas gyvenime atrodo lengva ir malonu. Kažkas vieno alpinisto paklausė: „kada jūs ten džiaugiatės“. Jis atsakė: „kai grįžtu namo“
Kai kurie žmonės kalnuose nugali savo baimes. Vieni bijo aukščio, kiti - šalčio, treti - blogo likimo: „Leidomės stačiu lediniu šlaitu užsidėję kates ir susirišę virvėmis. Man vis iškildavo atsiminimai, kaip kas nors kur nors paslydo. Ledynas buvo pilnas plyšių, ir aš čia vėl mačiau pavojus.“ Baimė gali iš viso sustabdyti, o gali varginti dieną iš dienos atimdama taip brangias jėgas. Ir tik tada, kai žmogus suvokia, kad gali sutelkti dėmesį ne į baimę, o į sekantį žingsnį, jis įveikia save. Po kurio laiko baimė ima savaime mažėti: „Neužilgo paaiškėja, kad nuimta pusė virvių ir kad kabaluojant ir bijant pažiūrėti žemyn reikia panaudoti visas vakar išmoktas mazgų rišimo žinias ir peršokti nuo vienos virvės ant kitos. Pajuntu, kad viskas mano rankose - įdomus, šiurpokas jausmas, kaip liūtas kaunuosi už išlikimą.“
Kalnai - tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja kokie žmonės yra iš tikrųjų, o kartais - tarsi nužengimas į pragarus, po kurio seka atsinaujinimas: „Norisi iš čia kažką parsivežti kaip iš archaiškos, gilesniame sluoksnyje esančios erdvės, kur viskas baisiau ir tikriau.“ Kalnuose žmogus sustiprina valią, tampa draugiškesnis, drąsesnis ir labai pailsi nuo sumaišties ir savo rūpsečių apačioje. Tai stiprus psichologinis apsivalymas, atsinaujinimas, po kurios viskas suvokiama labai jautriai, su dideliu atvirumu: „Vartotojiškame turizme patiriama įspūdžių gausa, bet jie kažkokie netikri. Kalnuose- daug fizinio krūvio, neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta tampa labai arti, o tie keli įspūdžiai – labai stiprūs. Kelionė kaip galimybė vėl atverti akis, kad gyvenime kas nors prasidėtų o ne tik baigtųsi ir baigtųsi.“
