– Gelmine, koks tau teko personažas?
– Mano personažas – moteris vardu Aneta. Daugirdė, jei ką, jokiu būdu ne Daugirdienė. Jos pavardė būtinai turi būti naujoviška. Jei jau tiesiai šviesiai, ji – turtingo vyro žmona. Tokia jos profesija. Aneta augina sūnų, kuris jau yra pakankamai didelis ir galėtų pats sėkmingai augti. Tačiau ji jo nepaleidžia.
Manau, tai viena jos esminių problemų – ji nori visus aplink formuoti pagal save. Ir tam nevengia naudoti net labai nekorektiškų priemonių. Ji iš tų moterų, kurios galėtų „nualpti“, kad tik gautų, ko užsimanė. Ji ganėtinai egoistiška, jos mąstymas – egocentriškas. Tačiau mus Muzikos akademijoje mokino, kad turėtume būti savo personažo advokatais, todėl turiu paaiškinimą, kodėl Aneta yra tokia. Pagrindinė bėda yra jos vyras Armandas. Jis dėl visko kaltas.
– Ar esi tokių „Anetų“ realiame gyvenime sutikus?
– Taip ir turiu net labai konkretų pavyzdį, kokį žmogų vaidinu, tačiau negaliu atskleisti. Būtų labai neetiška.
– Papasakok trumpai apie spektaklį, neatskleisdama intrigos, kad žmonėms būtų įdomu žiūrėti.
– Iš esmės tai spektaklis apie mus. Žmogaus kraujyje užkoduotas konfliktas. Jis yra didelė dalis mūsų bendravimo. Per konfliktus mes pasirodome, kokie iš tiesų esame ir leidžiame kitam mus pažinti. „Gal nedarom tragedijos“ – keturių skirtingų žmonių ekspozicija.
Atsitinka konfliktinė situacija – vienos šeimos vaikas išmuša du dantis kitos šeimos sūnui. Tėvai susitinka išsiaiškinti santykių ir išspręsti situaciją per „gal nedarom tragedijos“ prizmę, bet žiūrovas labai greitai supranta, kad jiems tai nepavyks. Rezgasi daugiaplanis ir daugiasluoksnis konfliktas, kuriame labai ryškiai pasimato visų keturių stipriosios ir silpnosios pusės.
– Kaip tau sekėsi dirbti su komanda, kuri jau dabar vadinama nei daug nei mažai – „fantastiškuoju ketvertu“?
– Labai smagiai. Mūsų komanda man buvo šios vasaros atradimas. Giedrius Savickas ir Milda Noreikaitė – žmonės, su kuriais lengvai pavyko rasti bendrą kalbą. Repeticijų laikas buvo nuostabus – prisijuokdavom, daug visiems aktualių temų aptardavom.
Kartais susivokdavom, kad jau valanda praėjo, o mes net nepradėjome repetuoti. Tačiau tas pažinimo ir ryšio užmezgimo etapas buvo labai reikšmingas. Kai jau reikėjo rimtai griebtis pjesės, buvome tiek apsišlifavę, kad personažai gimė ir tarpusavio kontaktą rado stebėtinai greitai.
– Neapeikime ir dramblio kambary. Vienas iš komandos – tavo sužadėtinis Mantas Stonkus. Ar jūsų asmeniniai santykiai padeda ar kenkia darbui?
– Mes jau esame apsipratę. Tai jau trečias mūsų bendras spektaklis. Patirties, kaip dėliotis darbinius ir asmeninius santykius, turime nemažai. Tikrai nemeluosiu ir nesakysiu, kad asmeninius santykius visada paliekame už durų ir jau darbe būname tik kolegos. Visko pasitaiko.
Kartais repetuodami pykstamės, o vėliau namuose pykstamės dėl repeticijų. Kartais grįžę ramiai aptariame darbo dieną ir pasidalijame mintimis. Neįmanoma mūsų darbo ir asmeninių santykių šimtu procentų atskirti ir net manau, nereikia. Pastebėjau, kad tai padeda spektakliui. Gali į vaidmenį įlieti ir asmeninį santykį. Dėl to žiūrovui tik dar įdomiau.
– Šiuo atveju, net ir pakankamai lengva, nes spektaklyje esate vyras ir žmona. Turit ir gana intymią bučinio sceną.
– Bučinys pagal scenarijų turi būti gana aistringas, toks jis ir yra. Žiūrovas aišku nepajustų skirtumo, bet man viduje, ko gero, tai suvaidinti su aktoriumi, su kuriuo nesieja jokie asmeniniai saitai, būtų sudėtingiau. Vis dėlto tai gana didelė intervencija į kito burną. (Juokiasi.)
– Kaip manai, kur slypi tokia staigi spektaklio populiarumo priežastis?
– Iš dalies tame, kad labai lengva tapatintis su personažais, įsijausti vieno ar kito būseną, jausmus. Nesunku suprasti, kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip. Žiūrovui nereikia laužyti galvos, jis gali atsipalaidavęs stebėti veiksmą. Be to, kiekvienas savo pažįstamų ar giminių tarpe ras žmonių, kurie pasirodys panašūs į Anetą, jos vyrą Armandą, Giedriaus Savicko Valentiną ar Mildos Noreikaitės kuriamą Veroniką.
Spektaklis labai nuotaikingas ir juokingas. Pati Yasminos Rezos pjesė labai gera, talentingai parašyta. Vien skaityti ją įdomu, o kai matai viską scenoje, tai – tarsi valanda keturiasdešimt minučių gerai sukalto trilerio.
Ir dar – dekoracijos! Čia taip smulkmeniškai pažiūrėta į reikalą: spausdintuvas, šaldytuvas veikia, vanduo iš čiaupo bėga. Įrangos tiek, kad galėtum tarp tų dekoracijų drąsiai, kaip tikruose namuose, gyventi. Labai įspūdingai atrodo.
