Prieš kelis mėnesius Smolensko gatvėje įsikūrusiame salone „Fototechnika“ buvo iškabinti šeši E. Knispelio fotografijos darbai. Sicilijoje įamžintus vaizdus praeiviai iki šiol gali pamatyti kybančius vitrinoje. Tuo tarpu kai kurie žurnalisto darbais besidomintys „Facebook“ vartotojai jau spėjo susidaryti nuomonę, kad E. Knispelio prioritetas fotografijoje – moterys.
„Mano kolegos šaiposi, kad fotografuoju tik jaunas ir gražias merginas. Iš tiesų, įamžinu ir ką kitą. Net mano ekspozicija labiau priskiriama gatvės fotografijos žanrui“, – teisinasi žurnalistas.
E. Knispelis džiūgauja, kad jo sukurta „Facebook“ paskyra populiarėja žaibišku greičiu. Kaip pats sako, „kažkokiu mistiniu būdu“, jam per tris su puse mėnesio pavyko surinkti per 10 500 sekėjų. Kiekvieną savaitę šioje svetainėje apsilanko bent 130 000 žmonių.
- Kada gimė meilė fotografijai?
- Vilniaus universitete 1990 metais baigiau žurnalistiką su fotografijos specializacija. Mūsų grupę mokė ne tik raiškiai ir taisyklingai dėstyti mintis, bet ir fotografuoti. Mano svajonė buvo rašyti, tačiau dėstytojai įtikino, kad tas, kuris rašo ir dar moka nufotografuoti straipsnio herojų, yra žymiai pranašesnis už nemokantį fotografuoti. Aš save visada įsivaizdavau, kaip rašantį žurnalistą. Tačiau vien rašyti pavyko tik pusantrų metų. Tuomet nuėjau pasibandyti į televiziją ir bandau iki šiol.
- Ekrane jūs jau labai seniai. Visą tą laiką buvote padėjęs fotoaparatą į šalį?
- Tai buvo didžiulis tarpas. Apie penkiolika metų aš išvis nefotografavau. Tas pasikeitimas įvyko prieš penkerius metus, kuomet nutariau įsigyti normalų fotoaparatą. Tokį, kuris nepavedinėtų. Tokį, kokiu naudotųsi profesionalai. Dabar visą didžiąją mano laisvalaikio dalį atima fotografija. Aš domiuosi, gilinuosi, lankau kursus, paskaitas. Esu kelių garsių Lietuvos fotografų praktikantas ir man visa tai labai patinka. Jau pavyko vieną parodą iškabinti. Ji kabo iki šiol. Ir jeigu jos nenukabino, kaip to salono savininkas tikino, tai yra pripažinimo ženklas. Sakė – „Pirma, jeigu būtų blogos nuotraukos, mes nebūtume kabinę. Antra, jeigu taip ilgai laikome, tai, patikėk, yra įvertinimas“.
- Ar jau spėjote tapti priklausomu nuo fotografavimo įrangos?
- Taip, įvairia įranga jau užversta pusė garažo. Tik reikėtų dar vieno galingesnio kompiuterio, kad galima būtų susiinstaliuoti visas reikiamas programas. Iš tiesų, yra begalybė rakandų, kuriuos galima įsigyti, norint neatsilikti nuo šiandieninės fotografijos. Sukurta tiek daug įrangos. Svarbu visuomet domėtis.
- Ar tuos penkiolika metų, kuomet buvote apleidęs fotografiją, jutote lyg kažko trūktų?
- Negaliu taip pasakyti. Šiuo metu esu šiek tiek apleidęs tai, kuo iki tol intensyviai domėjausi. Mane žavi pasaulio kino istorija. Renku savo kolekciją. Turiu visų laikotarpių, visų žanrų filmų – apie 14 tūkstančių. Galėčiau apie bet kurį iš jų papasakoti. Esu žiūrėjęs daug tūkstančių filmų. Gera stebėti filmą, kurio operatorius – tikras menininkas. Tokių juostų nedaug, tačiau yra. Stebėdamas tokius, aš arba savo mintyse, arba kažkokioje laikmenoje stabdau kadrus ir gėriuosi jais. Eilinį kartą tai darant pagalvojau – kodėl gi man nepabandžius? Žmonėms kartais pavyksta tokius fantastiškus dalykus nufilmuoti, kad net sustabdžius vaizdą, pažiūrėjus bet kurį stop kadrą, vis tiek atrodo nuostabiai. Įkvėptas tokių gražių pavyzdžių, prisiminiau, kad anksčiau fotografuodavau. Net kursinį darbą universitete apie fotografiją esu rašęs ir piešinių ir fotografijų parodą surengęs. Tad tiesiog nutariau vėl grįžti prie senų malonumų.
- Kaip viskas prasidėjo? Pirmiausia įgūdžius prisiminėte fotografuodamas, kaip dabar tapo įprasta, telefonu?
- Ne, telefonu aš niekada nefotografuoju. Sėdau prie kompiuterio ir ieškojau pokalbių svetainių. Naršiau įvairiuose fotografijos profesionalų forumuose ir rinkausi fotoaparatą. Gailiuosi, kad iš karto nepirkau paties geriausio. Aišku, geriausi kainuoja brangiausiai. Tačiau tikrai gailiuosi. Nes kai nusiperki pusiau gerą ir paskui norisi geresnio, atsikratyti tuo pusiau geru žiauriai brangiai kainuoja. Tu neatgauni nei pusės pinigų, kuriuos išleidai. Visgi perpratęs pagrindines valdymo technologijas, savąjį vis tiek pardaviau ir įsigijau geresnį.
- Ką fotografavote pirmos fotosesijos metu?
Pirma fotosesija vyko su aktore Egle Jackaite. Eglė manimi pasitikėjo, nors aš tikrai nieko jai neprimelavau. Ji puikiai žinojo, kad aš nesu joks patyręs fotografas. Pasiūliau idėją, jai viskas patiko ir rezultatas buvo puikus. Paskui fotografavau Jolantą Svirnelytę, visas „TV Pagalbos“ merginas. Tas žmonių sąrašas ir toliau ilgėja. Turi atvažiuoti mano senas pažįstamas kunigas iš Čikagos. Fotografuosiu ir jį. Paprašiau, kad būtinai pozuotų su liturginiais rūbais.
- Kadruose įamžinti žmonės spinduliuoja gyvybe, tikrumu. Pagal kokius kriterijus atsirenkate modelius? Kas jums svarbiausia?
- Svarbiausia man yra žmogaus akys. Pirmiausiai žiūriu į jas. Tikrai nefotografuoju judesio. Tiesa, esu fotografavęs šokančią ispanę Crazy Women. Buvo žiauriai sudėtinga. Visiškai nebuvau tam pasiruošęs, buvo netinkamas apšvietimas. Tačiau vis tiek pora kadrų gavosi. Prodiuseriai net plakatą iš jų padarė.
- Sakote, kad svarbiausia jums – akys. Ką sako Eglės Jackaitės žvilgsnis?
- Eglės akys labai gražios. Aš negaliu atskleisti paslapties, ką jos sakė. Ten viskas buvo gražu. Gaila, Eglė neleidžia parodyti visų nuotraukų. Leido tik dvi, tos pavyko.
- Turite mėgstamą darbą, įkvepiantį hobį. Dabar galite sakyti, kad jaučiatės laimingas?
- Aš džiaugiuosi. Man labai patinka žmonės, kurie nėra pirmosios jaunystės, tačiau ir toliau kažkuo domisi. Nesėdi užsidarę ir netarkuoja savo žmonų arba nesėdi prie butelio, nes neranda kito užsiėmimo. Man patinka žmonės, kurie kažkuo domisi, kažko ieško. Aš tikrai esu vienas iš jų. Džiaugiuosi, kad dar tiek nepasenau, nesurambėjau. Kad mane dar domina, žavi ir įkvepia. Svarbiausia, kad įkvepia tiek daug dalykų, kurie man atrodo gražūs ir prasmingi.
- Tai matyti jūsų darbuose. Kas dar laukia gerbėjų?
- Mano svajonė yra išleisti fotonovelių knygą. Ir aš tikrai tai padarysiu. Nes jeigu atrodo, kad man kartais visai neblogai gaunasi kažką nufotografuoti, tai, patikėkit, rašiau aš visuomet geriau nei fotografavau. Ir dabar šio meno mokausi tam, kad galėčiau išleisti tinkamą vartojimui iliustracijų novelę, kurią jau esu parašęs. Tačiau datos aš kalendoriuje tikrai nesu pasižymėjęs. Leidėjams knygą atiduosiu tada, kai žinosiu, kad jau galima tai padaryti. Ar tai truks vienerius, ar penkerius metus – visiškai nesvarbu.
- Pastebėjau, kad jūsų „Facebook“ paskyroje nėra funkcijos „rašyti žinutę“. Nenorite sulaukti pagyrų?
- Aš ją užblokavęs. Nes labai norėčiau, kad jeigu kažkas rašys, rašytų apie fotografiją. Kuomet sukūriau svetainę ir dar buvo galimybė siųsti žinutes, pirmosios buvo apie mano darbą televizijoje, o ne apie fotografiją. Ir man tai nepatiko.
- Sulaukėte negatyvių nuomonių?
- Ne, tai buvo labai pozityvios žinutės. Yra galimybė komentuoti, galima kažką parašyti po nuotrauka. Tad man labai smagu, kad didžioji dalis komentarų yra labai šilti, drąsinantys, pozityvūs. Tikrai ne tokie, kuriuos mes skaitome naujienų portaluose.
- Kai išleisime straipsnį, galite susilaukti komentarų.
- Žinoma, gali būti visokių, nes tai, matyt, nebus mano svetainės gerbėjai. Tačiau aš visiškai nesijaudinu, nes komentarus aš skaitau tik prie savo nuotraukų. Naujienų portaluose, kuriuos peržiūriu po daug kartų per dieną, aš niekada nekomentuoju ir neskaitau komentarų. Anonimų nuomonė man tikrai nerūpi. Nesu geras psichologas, tačiau lietuviai atstovauja tam tikrą kategoriją: pozityvą įžvelgia labai retai, o negatyvą – patys pirmi.
- Jums pačiam yra tekę sulaukti nemalonių komentarų ar tokią nuomonę susidarėte stebėdamas iš šalies?
- Stebėdamas iš šalies.
