JAV rengiamuose savęs pažinimo kursuose kiekvienas gali išbandyti, ką reiškia būti senam.
Jau pusryčiai prasideda nuo susimąstyti verčiančios patirties. Prie stalo susėdę kursų dalyviai turi aptepti duonos skrebučius trijų rūšių marmeladu. Atrodo, kas čia ypatingo. Tačiau iš tiesų tai gali pasirodyti gana sudėtinga užduotis, nes dalyvių pirštai apvynioti pleistru, ant rankų uždėtos pirštinės, ant akių - plaukimo akiniai, o nosis užkimšta drėgna vata.
Duonos plutelės lūžinėja tarp nelanksčių pirštų, o kokios rūšies marmeladas bus užteptas, jau nebesvarbu - skonio ir kvapo vis tiek negali pajusti. Kurso dalyviams tai - nemalonus patyrimas, o daugeliui senų žmonių - tiesiog kasdienybė.
JAV vis dažniau siūlomi kursai, kuriuose jauni žmonės gali savo kailiu patirti, kas yra senatvė. Kursuose dalyvauja ne tik slaugos darbuotojai, bet ir kiti žmonės, namuose slaugantys savo senus tėvus, mokiniai ir daugelis iš „Baby-Boomer“ kartos, kuriems pensinis amžius jau ne už kalnų.
„Mes norime parodyti, ką reiškia pasenti - tai liečia ne tik jūsų socialinius vaidmenis, bet ir kūną, sielą, mąstymą, pojūčius“, - sako Peg Gordon, Finley mieste (Ohajo valstija) vykstančių kursų vedėja.
Energingas trisdešimtmetis virsta bejėgiu senuku
„Westminster Thurber“ senelių namai reguliariai siunčia slaugos personalą į šiuos vadinamuosius „Xtreme Aging“ („Ekstremalaus senėjimo“) kursus. „Siekiame ugdyti supratimą, kokie pasikeitimai laukia kiekvieno iš mūsų senstant“, - sako senelių namų vedėjas Steve Lemoine. „Šie kursai padeda mūsų darbuotojams geriau suprasti senų žmonių poreikius“.
Kursų dalyviai išeina trijų-aštuonių valandų programą ir yra aprūpinami visa reikalinga įranga, kad pajustų kūno ir sielos negalavimus, ateinančius kartu su garbiu amžiumi. Kursų metu žvalus trisdešimtmetis staiga tampa negalinčiu savimi pasirūpinti žmogumi.
Plaukimo akiniais simuliuojami tipiški senatviniai regėjimo sutrikimai, tokie kaip ribotas matymo laukas. Užsimovę pirštines kursų dalyviai praranda lytėjimo pojūčius. Pleistru sulipdyti pirštai - tai tarsi senus žmones kamuojantis artritas. Vata ausyse susilpnina klausą, o vata nosyje - kvapo ir skonio pojūčius.
Kartais dalyviai dar į batus prisipila žirnių, kad galėtų pajausti, ką reiškia vaikščioti, kai ant kojų daugybė nuospaudų.
„Taip paruošti žmonės turi atlikti įprastus, kasdieniškus veiksmus, - sako P. Gordon. - Ar galite tokiomis sąlygomis išsiimti iš pakuotės savo tabletes ir jas išgerti? Ar galite surinkti numerį mobiliajame telefone? Ištyrinėti miesto žemėlapį? Visiems įprastiems kasdieniams veiksmams atlikti reikės daugybės pastangų.“
Suvokimo šokas
Tačiau dar labiau slegia ne fiziniai, bet socialiniai ir dvasiniai senėjimą lydintys pasikeitimai: kai vienas po kito miršta draugai, o keliantis į senelių namus reikia palikti aplinką, prie kurios buvote prisirišęs.
Ekstremalaus senėjimo kursų pradžioje dalyviai turi pasižymėti, kokius penkis žmones jie labiausiai myli, kokie trys daiktai jiems yra mieliausi, kokie trys užsiėmimai yra svarbiausi - pavyzdžiui, vairavimas, kelionės ar mezgimas.
Kursų metu, kai fiktyviai senstama, dalyviai palaipsniui turi atsisveikinti su brangiausiais žmonėmis – pavyzdžiui, su sutuoktiniu ar seserimi, su užgyventais daiktais. JAV paprastai keliantis į senelių namus leidžiama pasiimti tik du asmeninius daiktus, tai, pavyzdžiui, gali būti fotoalbumas ir mažas televizorius.
„Mūsų kursų dalyvius ši patirtis priverčia iš naujo įvertinti senatvę ir labiau suprasti seno žmogaus poreikius“, - aiškina P. Gordon.
Šaltinis: „Sueddeutsche Zeitung“
