Violeta Melnikienė, LRT radijo laida „Kasdienybės kultūra“
Šeimose, kuriose auga tik vienas ar du vaikai, imama jiems melstis kaip energijai, vitališkumui, džiaugsmui, šviesai, sako psichoterapeutas Gintautas Vaitoška.
Pasak pašnekovo, „tėvų teisės ar vaikų pareigos tampa nepopuliarios, nes vaikas tėvams ir seneliams tampa vilties šaltiniu. [...] Alegoriškai sakant, jis gauna per daug saldumynų ir saldumynai ima jį nuodyti. Be duonos žmogus auga nesveikas“.
– Po to, kai Norvegijoje iš lietuvių šeimų buvo atimti vaikai ir atiduoti norvegų šeimoms globoti, gavau laiškų, kuriuose pilni nerimo tėvai samprotauja apie šią situaciją. Ko esame taip išsigandę?
– Turbūt bijome, kad iš mūsų pačių gali vaikus atimti. Visi mes netobuli. Kai koks nors įstatymas skelbia tobulybę, pagalvojame, kad labai gerai siekti gražiai, be jokio smurto ugdyti vaikus. Bet paskui, kai tokios normos įtvirtinamos įstatymu ir paremiamos baudžiamąja teise, kiekvienam žmogui kyla nerimas, nes jis jaučiasi netobulas – kitą kartą griežtesnį žodį vaikui pasakė ar apsipyko...
Ne taip seniai, prieš dvejus metus, Vokietijoje viena mama susiginčijo su dukra – iš tos šeimos dingo pinigai, todėl įvyko karštesnis, negu gal reikėtų, aiškinimasis. Dukra pasitarė su drauge, o per draugę įsikišo jaunimo apsaugos tarnyba ir 14 metų dukra buvo iš mamos paimta. Mama iki šiol kovoja, ne tik kad atgautų dukrą, bet kad su ja susitiktų ir pasikalbėtų, išspręstų šiuos dalykus. Tai gana žiaurus elgesys. Joms neleidžiama susitikti, nes užvesta baudžiamoji byla, ir ta mama yra apgailėtinos būsenos. Galbūt taip jaučiasi ir dukra, bet čia jau kitas klausimas.
Auklėti vaikus su meile, be smurto yra labai gerai, bet jeigu tokį siekį mėginama įtvirtinti smurtinėmis priemonėmis, kokia yra baudžiamoji teisė, kyla klausimas, ar tai įmanomas kelias ir ar jis nekelia daugiau problemų, negu kad išsprendžia.
– Man pasirodė įdomus norvegų mentalitetas. Kaip jie sugebėjo įtvirtinti, įgyvendinti teisės aktus nemušti, nepliaukštelėti, emocingai nešnekėti? Kartais net pagalvoju, kad tai lyg robotų visuomenė, likusi be emocijų.
– Jūsų klausime jau girdima mintis, kad iš tiesų nelabai realistiškas yra lūkestis sukurti tobulą žmogų, juo labiau prievartos priemonėmis. Kitose šalyse, pvz., Didžiojoje Britanijoje, daug atvejų, kai vaikai iš netobulų šeimų iš pradžių apgyvendinami globos namuose, o paskui juos sėkmingai įsivaikina tobulesnės arba turtingesnės šeimos. Vienas mano kolega iš Didžiosios Britanijos pasakojo (ir internete galima rasti), kad taip sukuriama dirva manipuliacijai ir tam tikram pasinaudojimui savo padėtimi.
– Yra tokia nuomonė (galbūt ją išsako šeimos, netekusios vaikų), kad yra daug bevaikių šeimų, kurios norėtų turėti vaikų, ir joms tai – vienas iš įvaikinimo būdų. Kiek tai pagrįsta?
– Taip, žinau Didžiosios Britanijos patirtį – tokie dalykai nereti. Žmonės gana dažnai bėga iš Didžiosios Britanijos iš pradžių į Airiją, paskui – į kitas šalis, slepiasi nuo socialinių tarnybų, kad išsaugotų vaikus.
– Atsimenu tyrimą, kai buvo klausiama, ar vaikai nori gyventi su asocialiais tėvais, ar vaikų namuose. Beveik visi vaikai rinkosi gyventi su asocialiais tėvais. Ką tai reiškia?
– Sudėtingas klausimas, nes iš šeimos atimtas ir kitur apgyvendintas vaikas patiria daug psichologinės kančios. Todėl būtina labai gerai įvertinti, kas yra geriau, kas sukelia mažiau skausmo. Pirmiausia reikia mėginti padėti tai šeimai susitvarkyti su problemomis, išmokti be smurto ir žiaurumo ugdyti vaiką. O jeigu į situaciją nesigilinama ir vaikas tiesiog išplėšiamas iš šeimos, jis išgyvena didžiulį stresą. Iš tikrųjų tai psichologinis smurtas ir prieš vaiką.
Vaiką paimti iš šeimos ir apgyvendinti socialinės globos įstaigoje turėtų būti kraštutinė priemonė, kai padėtis labai sunki. Be to, turime suprasti, kad tai vis tiek yra jėgos naudojimas ir vaikas traumuojamas papildomai. Žinoma, galbūt šita trauma kartais tikrai mažesnė, negu būti žiauriai mušamam namuose. Žymių žmonių biografijose galima rasti ir pasakojimų apie sulaužytus kaulus... Tačiau tai retas dalykas ir būtų gerai, kad vyrautų nuostata, jog vaikas po kiek laiko turi grįžti į šeimą. Jeigu padėtis toje šeimoje tikrai labai prasta, socialinės tarnybos turėtų įrodyti, kad vaikas turi likti globos įstaigoje, o ne atvirkščiai.
– Pasaulis greitai modernėja, atotrūkis tarp kartų didėja, ir tėvų autoritetas žlunga dar anksčiau ir greičiau negu praėjusio amžiaus pabaigoje ar šio amžiaus pradžioje, nes skiriasi požiūris į gyvenimo būdą, religiją, šeimą – į viską. Taigi kokiu būdu tėvai, seneliai galėtų auklėti vaikus? Kokią bendrystę būtų galima atrasti?
– Padėtis sunki, nes ji labai nenatūrali, ją sunkina ir tai, kad mūsų kultūrą taip pat galima vadinti narciziška. Mano manymu, tai labai smarkiai lemia nenatūrali gyvenimo būklė. Dabar turbūt nustebinsiu pasakęs, kad tokią nenatūralią gyvenimo būklę sukuria kontracepcija. Vienas žymiausių psichoanalitikų, kiekviename vadovėlyje ir psichiatrijos žinyne minimas iškart po Sigmundo Freudo, yra Erikas Eriksonas. Jis rašo, kad žmonės, kurie intymiai suartėję neatveria savo širdžių potencialiam kūdikiui, yra linkę tapti vienas kito vaiku ir anksti tampa neįgalūs psichologine arba fizine prasme.
Tai mįslinga ir labai griežta frazė, pasakyta psichoanalitiko, mokslininko, kuris šią išvadą priėjo per didžiulę savo darbo praktiką. Kalbant paprastai, tai reiškia, kad per intymų aktą generuojama tiek daug meilės energijos, kad, jei ji nėra nukreipiama į meilės vaisių ir tas vaisius sąmoningai blokuojamas, meilė ima lietis per kraštus, gimsta egocentriškumas.
Šeimose taip pat matoma, kaip meilės perteklius krinta ant to vieno vargšo vaikelio galvos. Gerai, kad vaikelio, ne šunelio ar katinėlio, kaip kartais pasitaiko. Vakarų šalyse daug šeimų, kurios nutaria visai neturėti vaikų, ir ten padėtis labai liūdna – kai vaisingumo laikotarpis baigiasi, moterys ypač skaudžiai tai išgyvena.
Tačiau imkime tą šeimą, kurioje auga vienas ar du vaikai. Paprastai sakant, jie yra per daug brangūs. Sakau atsargiai, nes vaikai yra labai brangūs ir turi būti brangūs, bet jeigu jie mums tampa per daug brangūs ir mes imame jiems melstis kaip energijai, vitališkumui, džiaugsmui, šviesai, kurią jie skleidžia, vaikai ima tuo naudotis ir pasaulis ima suktis apie juos. Tokia dichotomija.
Tėvų teisės ar vaikų pareigos tampa nepopuliarios, nes vaikas tėvams ir seneliams tampa vilties šaltiniu. Ši problema labai didelė Kinijoje, nes ten vienas vaikelis yra mylimas aštuonių suaugusiųjų ir tiesiog skęsta tame dėmesyje. Alegoriškai sakant, jis gauna per daug saldumynų ir saldumynai ima jį nuodyti. Be duonos žmogus auga nesveikas. Intymaus vedybinio akto metu atsiranda didžiulė energija. Natūrali jos kryptis yra kūdikis, nes ši aistra pagaminta vaisingumo galios.
– Girdėjau kitą versiją, kad kai žmonės nuo erotikos pereina prie sekso technikų, psichologiškai blokuojamas vaisingumas, nes santykiuose nebelieka meilės jausmo. Tai tik hedonistinis, bedvasis fizinis ryšys, patenkinantis seksualinį potraukį.
– Labai dažnai (nesakau, kad visada) tokia intymaus gyvenimo „pornografizacija“ yra susijusi su kontracepcija. Dažniausiai kontracepcija naudojama tam, kad būtų galima patirti kuo daugiau seksualinio malonumo. Jau vien tai veikia vaisingumą.
Ar žmonės tampa mažiau vaisingi, jeigu nenaudoja kontracepcijos, bet nėra atviri naujai gyvybei, yra klausimas. Dalai Lama, vieno anglų žurnalisto paklaustas apie homoseksualius santykius, mandagiai nusišypsojo ir pasakė, kad pagal budistinę doktriną seksas yra skirtas reprodukcijai, o kitos dvi angos tam tikslui netarnauja. Taigi tokioje „pornografizuotoje“ seksualinių santykių versijoje jau pats lytinis aktas dažnai nėra fiziškai įgalinantis pastoti.
– Jeigu padėtis taip keičiasi, kaip mes turėtume elgtis ir kaip turėtume auginti vaikus? Turi gimti kažkoks naujas kodeksas, nauja auklėjimo sistema?
– Galvoju, gal mus mokys patirtis. Pvz., Vokietijoje dabar įsisąmoninama, kad vaikų neturėjimas arba minimalus jų skaičius pranašauja mirtį senelių namuose. Neseniai „Spiegel“ paskelbtas tyrimas rodo, kad trys ketvirčiai žmonių norėtų numirti apsupti artimųjų. Senatvė, liga, šeimos bendrystė, globa ir pan. – natūralūs dalykai. Bet tai pavyksta bene tik 5 proc. žmonių. Daugelis miršta ten, kur mažiausiai norėtų mirti, būtent senelių globos įstaigose. Vis dėlto, pasak vokiečių, žmogui labiausiai norėtųsi numirti namuose, o tam trukdo bevaikystė.
– Ar jums neatrodo, kad tokia situacija susidaro ne dėl to, kad nėra ar yra mažai vaikų, o dėl to, kad tėvai daug dirba ar yra užsiėmę savo pomėgiais: nebeskiria laiko bendravimui su vaikais? Iš to atsiranda emocinis nepakantumas, barniai, fizinės bausmės: gal taip yra dėl dvasinio ryšio nebuvimo? Paskui staiga senstantys tėvai nori to ryšio, bet jo dirbtinai nesukursi – ir lieka tik dalykiškas pasirūpinimas jų fiziologiniais poreikiais.
– Čia problemų spektras labai platus ir įvairiapusis. Manau, kad dabar mažus vaikučius auginantys tėvai, gal ir jaunesni seneliai, psichologiškai gerai išprusę, apie vaikų ugdymą skaitę ne vieną knygą. Literatūroje apie vaikų ugdymą tikrai kritikuojamas atšiaurumas ir griežtumas. Kadangi atšiaurumas, formalus elgesys, drausmė žaloja vaiko psichiką ir charakterį, nesusiformuoja ryšys. Jis nesusiformuoja ir tada, kai žmonės bendrauja formaliai ir tėvai nekreipia ypatingo dėmesio į vaikus.
Praeities kartoms švelnumas ugdant vaikus nebuvo toks svarbus. Visų pirma gyvenimas neleido labai daug apie tai galvoti, nes reikėjo arti žemę ir parnešti duonos. Dabar žmonės labai daug apie tai galvoja ir tai yra mūsų pasiekimas – žinios apie vaikų ugdymą, kad svarbu švelnumas, dvasinis ryšys, bendrystė ir pan.
Kita vertus, pedagoginė literatūra kartais paviršutiniška, nes neįvertina ribų, drausmės, švelnaus reiklumo reikšmės. Tam daug įtakos turi psichoanalizės tradicija, kuri labai kritiška griežto, baudžiančio autoriteto atžvilgiu, psichoanalizės tradicija visada pabrėžia, kad vaikas užauga sveikas tada, kai ne tik patiria meilę, bet ir išmoksta gerbti ir žino ribas. Jeigu ribų nepaiso, užauga nelaimingas, silpnas ir gyvenimo traumuojamas žmogus.
Tačiau populiarioji literatūra apie vaikų ugdymą dažnai ribų klausimą užmiršta ir hipertrofuojama švelnioji dimensija, kuri, žinoma, yra gera, bet labai dažnai virsta vaikų lepinimu. Vienas iš psichoterapijos klasikų Alfredas Adleris irgi sakė, kad vaikui galima pakenkti dviem būdais – atšiaurumu arba lepinimu. Tai labai paprasta tiesa, bet asmenybės narciziškumas, egocentriškumas ir silpnumas, netgi neigiamas savęs įvaizdis tikrai gali gimti iš lepinimo.
– Savivertės neturėjimas dar gali būti ir dėl to, kad tėvai nori iš vaikų išauginti tobulus žmones. Tai, kas gyvenime jiems patiems nepasisekė, jie projektuoja į vaikus. Tėvai nepatenkinti vaikų charakteriu, gyvenimo būdu, jų gebėjimais: vaikas nebepriimamas toks, koks yra, iš jo per daug tikimasi.
– Taip, narciziška asmenybė formuojasi, kai vaikas matomas kaip funkcijų vykdytojas. Jeigu jis tobulai vykdo (pvz., kur nors šoka ar dainuoja), jo pasiekimai geri, jis yra mylimas. Jeigu daro netobulai, juo nusiviliama. Tai gimdo gana neigiamą savęs vertinimą ir kaip kompensacija atsiranda egocentrizmas ar per daug pabrėžiama savo reikšmė.
– Tai – savisauga?
– Taip, nes vaikas buvo mylimas tik už funkcijas, todėl jis turi būti, jis yra ir šiaip vertingas, ir vertingesnis už visus kitus. Tokia pasąmonės logika – atsvara atšiaurumui. Taip pat žinoma, kad vaikas stokoja savigarbos ir savęs nemyli, nemėgsta, jei tėvai jam nepadeda ankstyvojoje vaikystėje, per pirmuosius dvylika mėnesių, paskui – per pirmuosius penkerius metus ir pan., išmokti įveikti frustracijos.
Frustracija – gebėjimas priimti tai, kas nepatinka, be didelės tragedijos ir isterijos. Tai prasideda labai anksti. Žiūrėkite, mama verda valgyti ir negali prieiti prie kūdikio. Prisiminkite bobutes, kurios sako: „Neimk to vaiko, išlepinsi, blogai.“ Dabar apsiskaičiusios mamos žino, kad švelnus ugdymas, prieraišioji tėvystė yra labai gerai ir kad kuo daugiau meilės duosi pirmus metus, tuo vaikas mažiau verks antraisiais metais. Iš tiesų teorija ir patirtis rodo, kad kūdikis anksti suvokia save kaip asmenį, kuris vertas arba nevertas pasitikėjimo. E. Eriksonas apie tai rašo.
– Kokio amžiaus?
– Kelių mėnesių. Jis mato, kai mama yra kaip ant trumpo pavadėlio: kai tik jis mirkteli – mama pašoka pasirengusi.
– Tai blogai?
– Tai jam labai malonu.
– Bet jis manipuliuoja?
– Jeigu tu tik spragteli pirštais, ir šalia šeši padėjėjai – mama, seneliai, dar kažkas, malonu. Tačiau tokia mama pavargsta, ir meilę truputį atskiedžia susierzinimas, nuovargis, nepasitenkinimas, nes per didelis reiklumas žmogų irgi eikvoja. Kūdikis irgi ima jausti, kas yra gerai. Jeigu jis mamos nestato ant blakstienų, bet mato, kad ji nedings, gimsta pasitikėjimas gyvenimu, mama, atsiranda supratimas, kad jis yra geras, gali palaukti, nėra tas, kuris šokdina žmones ir verčia pasaulį suktis apie jį. Galbūt sunku tuo patikėti...
– Kaip tai susiformuoja? Vadinasi, mama kartais turi sąmoningai nelėkti tą pačią akimirką?
– Tai subtilus dalykas. Gal geriausiai apibrėžia E. Eriksonas. Jis sako, kad mama turi būti rami. Kūdikio ugdymas yra tarnystė 24 valandas per parą. Tai nelengvas ir daug jėgų reikalaujantis dalykas, bet geriau, jeigu mama kūdikį augins ramiai ir pasitikėdama savimi.
Erichas Fromas sako, kad laimingą vaiką gali užauginti laiminga mama. Tai daugiau vidiniai kriterijai – ramybė, pasitikėjimas, kuris neleidžia mamai tapti mylimo kūdikio vergu. Tarnystė nėra vergavimas, gražiai tarnauti kitam gali tik laisvas žmogus. Tada tarnystė būna su meile, be nepasitenkinimo, be meilės ir neapykantos svyravimų.
Kartais būna, kad mes labai vieni kitus mylime, paskui ta meilė tampa diktatūra: mes būtinai valgysime tuos pačius ledus, būtinai su razinomis, nes man jie labai patinka, todėl ir tau turi labai patikti. Jeigu tu valgysi su riešutais, gal tu manęs nemyli, nes nėra sielų bendrystės. Po tokios diktatūros reikia iškrovos, todėl eina neapykantos fazė, kai apšaukiame vieni kitus, o paskui vėl gerai.
Tačiau tokios „sūpuoklės“ žeidžia. Galbūt mama, esanti vergo vietoje, apie tai negalvoja, bet iš tikrųjų „registruoja“, kad kažkas ne taip, ir jai sunku. Tada ji tam tikra prasme silpniau myli, nes negali būti ir gera, ir švelniai reikli. Ugdymo tikslas – užauginti tokį asmenį, kuris yra stiprus, pasirengęs gyvenimui, atsparus frustracijai. E. Eriksonas pabrėžia, kad mama turi tikrai žinoti, jog tai, ką ji daro, yra teisinga ir gera, pasitikėti savo gera intencija ir meile, tikėti, kad gyvenimas yra geras, kad kūdikis užaugs sveikas ir laimingas, ir dėl to jai nereikia rautis plaukų nuo galvos. Negalima augintis gynybinio, diktatoriaus teisingumo jausmo.
– O koks tėvo vaidmuo? Kada jis prasideda ir koks turi būti, kad santykiai būtų darnūs?
– Tėvas pirmiausia yra mamos draugas ir ramstis, teikiantis paramą, palaikymą, fizinę pagalbą. Tarkim, ir naktį atsikelia, ir buityje padeda. Dažniausiai mamai padeda jos pačios mama, sesuo arba galbūt vyresnė dukrelė. Mama turi jaustis kaip karalienė, kad būtų rami ir laminga ir galėtų su kūdikiu sukurti labai gražų, harmoningą ryšį. Jeigu ji yra pavargusi – jai sunku. Tėvas irgi gali labai daug padaryti, paremti, ir mama, jausdama paramą, jausis laiminga, nes santuokoje vienas iš pagrindinių laimės šaltinių yra meilės ryšys su sutuoktiniu.
– Prisimenu kažkieno žodžius: mama – ta, kuri myli, tėvas – tam, kad baustų.
– Tėvas vis tiek trupučiuką struktūros žmogus. Baudėjo funkcija nebūtų pats geriausias tėvo funkcijos apibrėžimas, bet jis yra tam tikras aiškesnių ribų, reiklumo šaltinis (žinoma, ne žiaurumo šaltinis). Tai klasika.
Neseniai varčiau Vladimiro Solovjovo biografiją, ir nustebau, kad jo tėvas buvo žymus rusų istorikas, parašęs Rusijos istorijos daugiatomį. Šeimoje, atrodo, buvo septyni vaikai. Tėvas nuo ankstaus ryto labai daug dirbdavo, vakare su kolegomis gerdavo arbatą, kartais būdavo svečių. O vaikai negalėdavo trukdyti dirbti. Mane, prisiskaičiusį psichologinės literatūros apie švelnumo reikšmę ir labai vertinantį švelnumą, labai nustebino tai, kad vaikai bijodavo netgi pasipainioti tėvui po kojomis, bet be galo jį mylėjo. Tai buvo pagarba, nesusijusi su primityvia baime, kad po namus vaikšto tironas, kuris tave nubaus ar panašiai.
Kaip tai pasiekti? Nerekomenduoju gąsdinti savo vaikų, nes tikras, autentiškas švelnumas sutampa su tvirtumu. Man visada iškyla Mahatma Gandhi figūra, kurį labai paveikė Levas Tolstojus. Jis gal net sėkmingiau įgyvendino tas pažiūras negu pats L. Tolstojus. M. Gandhi – švelnaus, nesmurtinio pasipriešinimo politikoje pavyzdys, rodantis, kad švelnumas, smurto vengimas yra didžiulė galia, kuri struktūruoja realybę ir ramina ją. Tai paradoksalus santykis, nes mums švelnumas – kai viskas galima ir nėra struktūros.
