Moteris taip pat atkreipia dėmesį, kad psichologinio smurto požymių šiandien pastebi tiek viešose vietose, tiek socialiniuose tinkluose.
„Šiais laikais, kai psichologinis smurtas taip lengvai persikelia į virtualią erdvę, turėtų būti natūralu, kad ta pati virtuali erdvė turėtų ir priešnuodį tokiam psichologinę žalą sukeliančiam nuodų srautui“, – sako D. Filmanavičiūtė pranešime spaudai.
Bijodavo eiti į persirengimo kambarį
„Manau, kad kiekvienas iš savo patirties galėtų papasakoti istorijų, susijusių su patyčiomis. Nors esu tvirtas žmogus, tačiau bijodavau eiti į kūno kultūros pamoką, pirmiausia – į persirengimo kambarį, nes žinodavau, kad mane apstumdys. Visą gyvenimą manęs tos istorijos nepersekiojo, bet jų neužmiršau. Kita vertus, aš pati esu prisidėjusi prie patyčių. Ką konkrečiai blogai dariau aš pati, nepamenu, bet pamenu emocinį lauką, kad buvome „mes“ ir buvo „jie“: ar tai buvo vaikas iš mažiau pasiturinčios šeimos, ar jis tiesiog būdavo fiziškai silpnesnis už tuos vadinamus kietuolius“, – sako dainininkė ir reklamos specialistė.
D. Filmanavičiūtė prisimena, kaip viena jos klasės draugė, atsisakydama eiti į klasės draugų susitikimą, prisipažino, kad niekada nenori turėti nieko bendro su tais žmonėmis, kurie kartu baigė mokyklą, nes ji atsimena per daug blogų dalykų.
„Pasijutau kalta: galbūt anuomet galėjau ją užstoti, kitaip reaguoti. Deja, kai tau 13 ar 15 metų, tavo protas yra kitoks nei tada, kai tau 33 metai. Todėl man atrodo prasminga palaikyti kampanijas prieš patyčias mokyklose. Yra tikrai puiku, kai gali pasiguosti ir pasisakyti apie patyčias. Ar tai būtų elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“, ar kita priemonė. Svarbu, jog žinotum, kad bus sureaguota. Ir tai yra brandžios visuomenės požymis“, – teigia dainininkė ir reklamos specialistė.
Tyčiojosi iš išvaizdos ir netgi aktyvumo
D. Filmanavičiūtė prisimena, kad jai mokantis mokykloje dažniausiai buvo tyčiojamasi iš aprangos ar fizinių savybių, pavyzdžiui, kreivų dantų. Kai kuriems būdavo sakoma, kad esi negražus arba smirdi.
„Gaudavau už tai, kad buvau aktyvus vaikas, savotiška vėliavnešė – tai mokyklos prezidentė, tai klasės seniūnė. Visada turėjau ką pasakyti, turėjau tvirtą nuomonę, tad man būdavo pasakoma: „Būk savo vietoje.“ Tokius žodžius girdėdavau iš vyresnės sportiškos, tvirtos merginos – jai daug kas užkliūdavo, tai ir aš apstumdyta buvau. Išgyvenau“, – prisimena D. Filmanavičiūtė.
Stebi agresiją socialiniuose tinkluose
Bendravimo kultūros atspindžius socialiniuose tinkluose stebinti D. Filmanavičiūtė įsitikinusi: vaikams nėra jokių šansų išsiugdyti naujus bendravimo standartus, kol to nepadarys suaugusieji.
„Kaip galiu būti tikra, kad liedami agresiją socialiniuose tinkluose, jie to paties nedaro realybėje? Panašiai elgsis ir jų vaikai. Suprantu: esam ilgus metus luošinta šalis, penkiasdešimt metų priespaudos, trėmimo, talentų ir intelekto laužymo bei naikinimo. Kiek dar turėsime laukti, kad taptume nebe žvėrimis vieni kitiems, kad atjaustume silpnesnį? Žinodama, kas dedasi socialiniuose tinkluose, aš prisibijau – kyla noras, kad mano vaikas amžinai liktų šešių mėnesių amžiaus“, – savo nerimą išpažįsta D. Filmanavičiūtė.
Baisiausia – tėvų psichologinis smurtas prieš vaikus
D. Filmanavičiūtė gauna nemažai žinučių su pasakojimais apie patyčių patirtį. Vieni žiauriausių prisipažinimų jai buvo apie mamų arba tėvų psichologinį smurtą prieš dukteris. Mamos arba tėvai iš jų tiesiog traukdavo iš burnos kąsnį, vadindami žeminančiais epitetais apie išvaizdą. Tai jas persekioja iki šiol – jos ir toliau mano, kad turi nuolat daryti ką nors, kas atitiktų kito asmens lūkesčius.
„Neseniai su sūnumi Kristijonu lankėmės poliklinikoje. Ten pro mus koridoriumi praėjo įspūdingai atrodantis vaikinas, gotas. Netoli mūsų sėdėjo tėtis su gal 10 metų berniuku. Tėčio komentaras buvo toks: „Žiūrėk, jeigu nesimokysi, tai atrodysi štai taip.“ Tas vaikas iš gėdos net susigūžė. Iš pradžių norėjau ką nors pasakyti, bet iš tėčio kūno kalbos supratau, kad jis įpykęs ir kad man geriau bus patylėti. Tačiau įsivaizduokite, kad jis šitaip su savo vaiku bendrauja kiekvieną dieną: ką tam vaikui daryti ir koks jis užaugs?“ – prisimena neseną patirtį D. Filmanavičiūtė.
Jos manymu, nieko nėra baisiau, kaip psichologinis tėvų smurtas prieš vaiką. Esą tą skausmą vėliau reikia kažkur padėti, todėl vieni ima girtauti ar tyčiotis iš kitų, dar kiti nukreipia agresiją prieš save pačius.
„Patyčių dėžutė“ – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą.
