Šį kartą ji pasidalijo gautomis žinutėmis iš jos sekėjų bei atskleidė savo požiūrį į tėvystę.
Dovilė gauna daugybę klausimų, tokių, kaip: „Ar esate girdėjusi apie kūdikio maitinimą švirkštu?“, „Ką galima daryti su mėnesio mergyte?“, „Pastaruoju metu pradėjo kristi, slinkti plaukai. Gal žinote, kokių veiksmingų priemonių?“
Moteris ilgai galvojusi nusprendė viešai pasisakyti. „Aš ilgai galvojau ir vis dar tebegalvoju, ką su mumis padarė socialiniai tinklai. Visiškai nepažįstami, bet savanoriškai savo gyvenimą eksponuojantys žmonės staiga ėmė atrodyti tokie artimi, kad, regis, širdį jiems atiduotum už tas kelias akimirkas palaikymo ir dėmesio. O jie neduoda...
Nebent kokios nors bukos paslėptos reklamos pasiūlo. Nenori – pats kaltas. Aš ilgai galvojau, ką daryti su tokiomis ir panašiomis žinutėmis, kurių ypač gausiai gaunu po to, kai mūsų šeima susilaukė Kristijono.
Iš pradžių pykau už kritinio mąstymo nebuvimą, burnojau, kad atsakymus į jautrius klausimus turi gydytojai, mamos, kiti artimieji. Juk patys pagalvokit, kas nutiktų, jei aš imčiausi konsultacinės veiklos privačių žinučių skiltyje...
Tačiau ilgainiui supratau: mums visoms trūksta pagalbos. Mums visiems, tiksliau tariant. Mūsų niekas nemoko tėvystės, o ir jos neišmoksi taip jau iš anksto. Gali spjaudytis dėl tų klišių, kurios tave persekioja, kai vaikus tik planuoji. Paskui jos užvirsta pečius visu savo svoriu, nori tu to ar nenori. Belieka stumti vežimą ašarotom akim ir pažadėti sau, kad būsi tokia gera kaip sugebi. Ne geriausia, ne geresnė nei kitos. Pakankamai gera savyje, sau, dėl savęs.
Tad mano klausimas šįvakar paprastas: jei mes tėvystės iš anksto neišmoksime, gal bent galime tikėtis tvirtos pagalbos jai nutikus? Profesionalios pagalbos ir palaikymo. Tam, kad sunkiomis dienomis nesijaustume vieniši, pasimetę ir nežinantys, kur ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos kažkas kitas jau išgyveno. Ar šioje šalyje vis dėlto nėra vietos tėvukams?“, – rašė ji.
