Elito klausimas yra vienas labiausiai intriguojančių diskusijos objektų. Elito aptarimas įaudrina.
Sunku pasakyti kodėl: ar dėl to, jog tai gera terpė prisidangstant elito ketinimais kurti įvairias sąmokslo teorijas, ar todėl, kad varvinant seilę kalbėti apie blizgančią elito kasdienybę tėra vienintelis būdas prisiliesti prie įsivaizduojamos tikrovės. Tačiau, apie elitą galima kalbėti ir kitaip.
Pirmiausia, galima pastebėti, jog elito sąvoka nėra vienareikšmė, netgi paliekant nuošaly elito kaip žmonių grupės turinį. Pasak elitologijos specialistų, elitą galime suprasti dvejopai: kaip gabiausius ir labiausiai patyrusius savo srities lyderius arba kaip mažą žmonių grupę, užimančią svarbius postus ir sukaupusią didžiulę galią savo rankose. Pirmasis variantas be abejonės implikuoja analogiją tarp elito ir lyderystės. Šia prasme kalbėdami apie elitą dažniausiai minime didžiausius savo šalies žmones, kurie savo darbais užsitarnavo mūsų pagarbą ir garbingai atstovauja savo profesijai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Antrasis variantas siūlo elitą suprasti kaip turinčius begalinę galią asmenis, nebūtinai garbingus ar gabiausius savo srities profesionalus, bet sugebėjusius vienokiais ar kitokiais būdais užimti svarbius postus.
Siekdami idealaus elito apibrėžimo, teigtume, jog tai – grupė lyderiaujančių žmonių, kurie tartum reprezentuoja visą šalį: būdami labiausiai matomi bei pastebimi, jie spinduliuoja erudicija, demonstruoja aukščiausius pasiekimus, laužo stereotipus, bet sykiu nurodo aštriausias visuomenės problemas, ieško jų sprendimo būdų, imasi atsakomybės. Norėtųsi sakyti, kad elitas – tai ne tik geri profesionalai, bet ir garbingi piliečiai, įgiję daugumos žmonių pasitikėjimą. Tai – asmenys, kuriems patikimas pagrindinių sprendimų priėmimas. Ieškant aiškesnio tokios grupės pavyzdžio Lietuvoje, su išlygomis galima minėti Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kuri vienijo iškiliausius tuometinius šalies asmenis, atstovaujančius skirtingiems veiklos barams. Lyderiais jie tapo ne todėl, jog užėmė tam tikrus postus, bet todėl, kad turėjo aiškias vertybes ir buvo užsitarnavę žmonių pagarbą ne žodžiais, o darbais. Žinoma, tarp jų buvo ir prisitaikėlių, oportunistų, karjeristų, tačiau daugiausia tai buvo gerbiami ir pripažinti asmenys. Kita istorija – kodėl minėtų lyderių keliai išsiskyrė, ir daugelis jų pasitraukė atokiau nuo rampos šviesos, o scenoje liko tik vienas kitas tikras lyderis bei nemažai vidutiniokų.
Elito tradicijos interpretacijos
Kalbant apie elitą labai svarbiu aspektu tampa tradicija. Deja, dėl objektyvių priežasčių ypatingų pasiekimų šioje srityje negalėjome turėti. Sovietinė sistema, kurdama egalitarinę visuomenę, nepaliko vietos klestėti lyderystei. Be abejo, net ir tais laikais buvo asmenų, kurie lyderystės savybėmis smarkiai lenkdavo kitus, tačiau minėta santvarka toli nuo minios atitrūkti jiems neleisdavo. Prisimenant sovietmetį, dera pastebėti, jog tame kontekste elitas buvo suprastas ir kitaip: tuometinį elitą būtų galima tapatinti su partiniais sąrašais. Anuomet daryti karjerą nepriklausant vienintelei partijai buvo sunkiai įmanoma. Kita vertus, galima kalbėti ir apie kitokias elito atmainas. Pavyzdžiu galėtų būti rezistentai, kurie besipriešindami santvarkai sykiu žibėdavo kaip nacionaliniai herojai (sakykime, Tomas Venclova galėtų būti įvardytas kaip nusikaltėlis žvelgiant iš tuometinės valdžios varpinės, tačiau herojus – jei kalbama apie Lietuvos patriotus). Arba įvairūs prisitaikėliai, kitaip vadinami spekuliantais: naudojęsi ryšiais ir „blatu“, transformavę socialinį kapitalą į ekonominį, jie galėjo būti traktuojami kaip ekonominio elito atstovai.
Skirtingai nei Vakarų pasaulyje, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje tuometinėje SSRS, formavosi labai savita elito tradicija. O vėliau atėję laukinio kapitalizmo laikai elito sampratą dar labiau iškreipė. Tuometiniais vertybių perkainojimo laikais staiga nežmoniškai išaugo materialaus turto vertė. Kalbant prancūzų sociologo Pierre Bourdieu (prie jo dar grįšime vėliau) terminais, išryškėjo ekonominio kapitalo jėga ir tuo pat metu buvo nuvertintas kultūrinis kapitalas. To padarinys – iš kylančių naujųjų kapitalistų lūpų buvo galima išgirsti ir sunkiai suvokiamų lozungų, tokių kaip: „Netrukus profesoriai valys batus mano vaikams.“ Visuomenėje įsivyravo stereotipas, jog svarbiausias yra ekonominis asmens pajėgumas. Kitaip sakant, nesvarbu, kiek žinių turi, nesvarbu, kokį meną kuri, jei neturi pinigų – esi menkas žmogelis. Ne tik kultūra ar menas, bet ir daugybė kitokių profesinių įgūdžių (pavyzdžiui, pedagogika, medicina) nurašyti kaip neprestižiniai amatai, nepadedantys susikrauti turtų. Būtent dėl tokio vertybių iškraipymo, pernelyg sureikšminus ekonominį pajėgumą ir sumenkinus visas kitas kapitalo rūšis, situacija ir vadinama laukiniu kapitalizmu. Pastaroji būdinga pereinamiesiems laikotarpiams ir ilgainiui ji stabilizuojasi. Iš pažiūros galėtume sakyti, jog šiuo metu lyg ir vyksta stabilizacijos procesas (tačiau gilintis į tai nedrįstu).
Ekonominis kapitalas – kelias į pripažinimą?!
Minėtasis sociologas P. Bourdieu, kalbėdamas apie visuomenės sandarą, elitą apibūdino kaip asmenis, turinčius daugiausia ekonominio, kultūrinio, socialinio ir simbolinio kapitalo. Naudodamas kapitalo sąvoką, sociologas galvoje turėjo asmens išteklius ir įgūdžius. Kultūrinis kapitalas anaiptol nereiškia meno vertybių kolekcijos turėjimo. Pasak P. Bourdieu, tai – asmens išsilavinimas, erudicija, meninis skonis, kritiškas mąstymas, garbinga laikysena ir panašios savybės. Socialinį kapitalą jis siejo su plačiais socialiniais ryšiais, asmens žinomumo prasme, simbolinį – su asmens statusu, pripažinimu. Net ir ekonominio kapitalo netapatino vien su finansine galia ar disponuojamu turtu: ekonominis kapitalas suprastinas plačiau – būtent kaip tam tikrų įgūdžių turėjimas, leidžiantis padidinti finansinius išteklius. Bourdieu taikliai pastebėjo, jog ekonominis kapitalas yra lengviausiai transformuojamas į kitokių rūšių kapitalą. Disponavimas ekonomine galia atveria duris tiek į kultūrinį, tiek į socialinį, tiek į simbolinį pripažinimą. Tačiau jis pabrėžė, kad turėti vien ekonominio kapitalo dar nereiškia priklausyti elitui. Kaip vieną svarbiausių elito aspektų Bourdieu įvardijo skirtingų rūšių kapitalo tarpusavio suderinamumą bei proporcingumą. Kitaip sakant, elitui jis priskyrė asmenis, pasižyminčius ne vien neribotais ekonominiais ištekliais, bet ir erudicija, išskirtiniais sugebėjimais, taip pat visuomenės pripažintus veikėjus.
Teorijos lieka teorijomis, o realybė diktuoja savo. Vis tik per keliolika metų ir mūsuose padėtis šiek tiek pasikeitė. Sakytume, kai kurių elito atstovų kultūrinis kapitalas pasivijo ar bent jau vejasi ekonominį. Juk nebepamatysime elito atstovų, vilkinčių treningus, pūkuotus megztinius ar blizgančius kostiumus, kas dar prieš dešimtį metų lyg ir buvo tuometinio elito atributais. Dabar mėgstama puoštis prabangiais žymių dizainerių apdarais, iškilmingai vaikštoma į Vienos balius ir netgi teatrus. Pasitaiko ir taip, jog aukštojo mokslo diplomo siekiama ne vien tiesiogiai transformuojant ekonominius išteklius, t. y. nusiperkant diplomą, bet ir sąžiningai studijuojant.
Elitinės laikysenos ypatumai
Kad ir kaip būtų, mėginant nusakyti Lietuvos elito bruožus, ko gero galima teigti, jog tai, ar pateksite į šią „klasę“, nulemia jūsų turimas pinigų kiekis ir užimamas postas. Tai yra savybės, būdingos matomiausio elito atstovams, – savotiški elito atributai, skiriamieji ženklai. Be jų elitas būtų nebe elitas. Prarasti postai ar pinigai reiškia ir statuso netekimą.
Tokie elgesio kodai išduoda, kad daugelio elito atstovų kultūrinis kapitalas ne ką tepakito. Jie tiesiog išmoko geriau užmaskuoti savo ribotumus. O ir terpė maskavimui yra palanki. Daugelis „stiliaus“ žurnalų bei TV laidų su didžiausiu nuolankumu sekioja „elitinėms“ žvaigždėms iš paskos aprašinėdami kiekvieną pastarųjų „pergalę“, mėgindami įtikinti minią, jog neva tai ir yra mūsų elitas. Pirkdami brangius namus ar automobilius, rengdami prabangius vakarėlius, šie žmonės demonstruoja savo finansinį pajėgumą, be to tapdami įvairių žurnalų „veidais“ jie skelbia ir savo sėkmės istorijas. Gražiai atsiliepdami vienas apie kitą, pagirdami vienas kito stilių ar manieras tokie asmenys demonstruoja savo kultūrinį ir socialinį kapitalą.
Tačiau visos saldžiosios manieros greitai išgaruoja, kai vienas ar kitas žiniasklaidoje plačiai besireklamuojantis savo turtais „elito atstovas“ sulaukia teisėsaugos dėmesio. Tuomet aukštų ir gracingų manierų nebelieka, kaip ir konfiskuotų turtų. Išaiškėja, kad kurtas įvaizdis ir deklaruotos vertybės tėra pagrįstos sumaniu melu ir prisigrobstytu kapitalu. Tokiais atvejais išryškėja, kad vis tik kultūrinio kapitalo nesukaupta tiek daug, kiek ekonominio, o ir pastarasis kauptas kitų sąskaita. Sunku būtų įsivaizduoti britų aristokratą, kuris bankrutuodamas prarastų orumą ar garbę. Reputacija greičiausiai ir būtų tas dalykas, kurį jis siektų išsaugoti. Žinodamas, jog turimi gebėjimai padės prisikelti naujam etapui, naujiems iššūkiams ir naujiems turtams. Prarasti turtai gan lengvai atstatomi. Prarasta reputacija – ne.
Iš tiesų, daugelis mūsų prakutėlių reputaciją palieka nuošaliau, suprasdami, jog antros galimybės masiškai grobstyti turtą gali ir nepasitaikyti. Galiausiai, pati reputacija yra kuriama viešaisiais ryšiais, bet ne gerais darbais.
Elito tapatybės paieškos
Kita vertus, nereikia manyti, jog mūsų elitas tai – homogeniška grupė. Anaiptol neteigiu, kad aukščiau pateiktas šablonas tinka visiems elito nariams be išimties. Tačiau kita elito dalis nėra tokia matoma ar egzaltuota. Kai dideliais finansiniais ištekliais disponuojama vadovaujantis ne vien ambicijomis, bet ir erudicija, garbingu elgesiu bei moralės principais, nėra reikalo daug girtis. Elito tyrinėtojai neretai pastebi, jog labiausiai matomas visuomenės sluoksnis – tai naujai užgimusios žvaigždės ar asmenys, sugebėję greitai susikrauti turtus. Dėl to vengiama juos įvardyti kaip elitą. Šį statusą reikia išsikovoti, įrodyti nepriekaištingą kapitalo kilmę, pagrįsti išpažįstamas vertybes, jausti socialinę atsakomybę už kitus.
Disponavimas ne vien ekonominiu, bet ir kultūriniu bei simboliniu kapitalais įpareigoja rūpintis ne vien asmeniniu įvaizdžiu. Nusipirkti žurnalo viršelį ir eksponuoti savo fizionomiją gali daugelis, tačiau įgyti nuopelnų, už kuriuos būtų gerbiamas visuomenės, sugeba ne kiekvienas.
Tradicija neatsiranda savaime. Ją reikia ilgai kurti ir tobulinti, kad ji taptų siekiamybe. Nesinori vien neigti – galingųjų tarpe yra dorų žmonių, tačiau tik laikas parodys, ar jų laikysena taps naujosios elito tradicijos užuomazga.
Sociologas Dainius Genys
