Ką mes patys žinome apie Lietuvą? Kokią ją pristatome svetimtaučiams? Kuo galime nustebinti pasaulį ir save? Į visus šiuos klausimus atsakymo savo knygoje ieškojo žinoma televizijos laidų vedėja, žurnalistė Edita Mildažytė, gruodžio 12-osios vakarą Vilniaus universitete pristačiusi knygą „Pasimatymas su Lietuva“ ir kompaktinę plokštelę „Taip skamba Lietuva“.
Leidyklos „Tyto Alba“ vadovė Lolita Varanavičienė knygos pristatymo spaudos konferencijoje sakė: „Šiandien mūsų leidykla pristato vieną sudėtingiausių ir ilgiausiai rengtų knygų. Šiuo metu Lietuvoje yra išleista daug pažintinių knygų apie Lietuvą, jos istorines vietas, legendas. Turime labai daug storų ir solidžių istorinių knygų. Atrodytų, kad pasirengimas yra didelis, bet ši knyga gerokai skiriasi nuo minėto lietuviško standarto.“
Leidyklos vadovės teigimu, knygos unikalumas atspindi jau jos viršelyje, nes jame panaudota autentiška vestuvinė nuotrauka – fotografijoje Lietuvos armijos karininko vestuvių akimirka.
Spaudos konferencijoje dalyvavęs muzikologas Viktoras Gerulaitis kalbėdamas apie knygoje vaizduojamą Lietuvą palygino ją su Šveicarija, kuri asocijuojasi su saugumu ir ramumu: „Neseniai teko svečiuotis Šveicarijoje, kur saugu, ramu ir dabar grįžti į Lietuvą... Taip jau susiklostė, kad vos sugrįžus į Lietuvą man į rankas pateko ši knyga ir aš visiškai nenusivyliau – čia kaip Šveicarijoje. Ši knyga man pasirodė labai jauki, šilta ir tam tikra prasme subjektyvi.“
Muzikologas pasakojo, kad nebuvo lengva atrinkti ir kompaktinės pokštelės turinį: „Kaip galima į pusvalandį sudėti labai turtingą Lietuvos muzikos lobyną? Nebuvo sudėtinga nuspręsti dėl mūsų liaudies muzikos: sutartinės, liaudies daina ir skrabalai.“ Kompaktinėje plokštelėje taip pat skamba žinomiausių Lietuvos atlikėjų – Veronikos Povilionienės, Violetos Urnamanavičiūtės-Urmanos ir Virgilijaus Noreikos balsai, taip pat garsiausių simfoninių kūrinių fragmentai.
Istorikas Alfredas Bumblauskas paklaustas, kaip vertina E. Mildažytės darbo rezultatus, kalbėjo: „Vertinu teigiamai, svarbiausia, kad darbas yra subjektyvus. Kai kas gali pasigesti kitų spalvų ar kampų, prašom, mielieji, parašykit knygą ir tai bus.“
Šiuo metu E. Mildažytės knygą į anglų kalbą verčiantis rašytojas Andrius Užkalnis kalbėjo: „Man knyga pasirodė patraukli ir sutikau ją versti į anglų kalbą. Joje man labiausiai patiko tai, kad nėra paradinio blizgesio. Ši knyga parašyta taip, kaip atrodė autorei ir niekeno leidimo nebuvo atsiklausta. Mano manymu, Lietuvoje labai trūksta noro ir drąsos padaryti ką nors neatsiklausiant svetimos nuomonės.“
A. Užkalnio teigimu, daugelis knygų apie Lietuvą išleistos tikintis, kad tai nieko neįžeis: „Tokiose knygose sakoma, kad Lietuvoje visur labai gražu, o visi žmonės – nuostabūs, visi atlikėjai labai geri. Tokį „vidurkį“ dažniausiai pateikiame svečiams ar tautiečiams. Šioje knygoje neužsiimama tokiais dalykais, knygoje sąmoningai išplėšomi gabaliukai iš įvairų gyvenimo sričių ir pateikiami skaitytojui, neišgyvenama dėl to, kad daug kas liko nepasakyta. Šiame nutylėjime yra vienas labai svarbus dalykas – užtikrintumo jausmas, kad ši knyga nėra paskutinė.“
Pati autorė kalbėdama apie savo knygą pripažino, kad jos pačios įspūdžiai jau šiek tiek priblėsę: „Su šia knyga gyvenu jau pusantrų metų. Kai bandai gatvėje paklausti žmogaus, kas yra Lietuva, po cepelinų, krepšinio, gal trispalvių ir fakto, kad turėjome didelę valstybę nuo jūros iki jūros, bet nėra tiksliai aišku kada, tai tas pristatymas ir pasibaigia. Unikalių dalykų, kuriais Lietuva ne tik Europoje, bet pasaulyje esame kitokie, yra daug. Tai, ką mūsų tauta turi ypatingo, svarbiausia žinoti mums patiems.“
Autorės teigimu, labai svarbu, kad kultūrinis paveldas ,istorija, kaip kad 400 metų senumo mugė ar patiekalas, kuris gaminamas nuo XV amžiaus, netaptų tik efemeriški daiktai, bet žmonės realiai galėtų juos pamatyti, prisiliesti prie jų šiandien.
„Tai ne vadovas ar žinynas. Tai knyga, kurią galima pasidėti į lentyną ir kartais, kai ko nors nežinai, pavartyti“, – šypsodamasi sakė autorė.
Į knygos pristatymą susirinko ne tik autorės šeimos nariai, artimieji, žinomi Lietuvos meno ir kultūros žmonės, bet vienas svečias tikrai nustebino renginio dalyvius. Su dideliu triukšmu į salę įvirtusi, slibiną primenanti būtybė, pareikalavo vienos iš autorės knygų, nors E. Mildažytė juokais mėgino „išsipirkti“ auksu, vieną knygą teko „paaukoti“. Tokia teatrališką renginio detalė netikėtumu nustebino ne vieną svečią.
424 puslapių knygoje savo darbus čia rodo 176 Lietuvos ir užsienio fotografai. Tarp jų – Arūnas Baltėnas, Klaudijus Driskius, Vytautas Knyva, Mindaugas Kulbis. Autorės ir leidėjų teigimu, net į tradicinius objektus knygoje stengtasi pažvelgti nauju kampu, o kai kurios fotografijos darytos specialiai šiam leidiniui. Knygoje esama nematytų objektų – pavyzdžiui, XV a. kalavijas ir pentinas, rasti kasinėjant Aukštadvario apylinkėse.
Leidėjų teigimu, didelę pagalbą rengiant knygą suteikė Lietuvos ir Lenkijos muziejai, joje pateikiamos trys itin svarbios temos, kurias pristatomo specialistai: apie teatrą rašo Daiva Šabasevičienė, apie kalbą – Antanas Smetona, apie dailę – Giedrė Jankevičiūtė.
