Eglė Kernagytė (26) dar neseniai buvo žinoma dėl pavardės. Netrukus spaudoje nuskambėjo išsižadėjimas: „Kernagio duktė nori būti žinoma dėl savo nuopelnų!“ „Viskas – ne taip“, – teigia moteris, neseniai pradėjusi savo verslą ir gromuliuojanti netikėtus sprendimus dėl studijų. Tėtis buvo ne tik garsenybė, bet ir draugas – Eglė niekuomet jo neišsižadėtų.
Vytauto Kernagio fondas. Kodėl jūsų šeima prisiėmė tokią atsakomybę? Galbūt taip savotiškai kovojote su netektimi?
Mintis kilo mano broliui, tačiau natūralu, kad mums padėjo. Galbūt padėjo ne kovoti su liūdesiu, o kaip būdas išlaikyti tėtį šalia – jo atminimą, darbus, kūrybą. Pirmą kartą brolis mano pagalbos dėl Vytauto Kernagio muziejaus įsteigimo paprašė, kai važiavome į Rygą, į krematoriumą.
Tai nebuvo kova su netektimi. Maždaug po pusmečio skausmas ėmė slūgti ir brolis pradėjo įgyvendinti fondo idėją, reikalai pajudėjo. Namie atsirado labai daug įrašų, kurie dar nebuvo girdėti. Jų užteko dviem kompaktinėms plokštelėms. Vieni įrašai atsirado Klaipėdos dramos teatre (kompaktinė plokštelė „Neatrastas. Vytautas Kernagis“), kiti – tarp tėčio archyvų, o dabar brolis rado jų dar daugiau. Norėjome, kad tėtis nebūtų pamirštas.
Per laidotuves pamatėme, kiek daug jis reiškė žmonėms: susirinkusiųjų buvo labai daug. Brolis
prasitarė, kad tuomet susimąstė: tiek daug jis reiškė ne tik mums, bet ir kitiems. Juk publika tėčiui buvo labai svarbi – jis nuolat aukojo save, laisvalaikį, šventes. Tad... nenorėjome viso to prarasti.
O atsisveikinti labai sunku. Iki šiol nelengva paleisti praeitį ir gyventi toliau. Protu suvoki, kad reikėtų, bet vis tiek sunku.
Kaip nutiko, kad šia veikla daugiausia užsiėmė brolis, tačiau jūs tapote, galima sakyti, fondo veiklos veidu – vedėte pirmąjį svarbų renginį, nuolat paminite jo veiklą interviu?
Tikrai netapau fondo veidu, juo iki šiol yra brolis – juk jis įdėjo daugiausia darbo. Mes, likusieji šeimos nariai, jam padedame, esame tarsi papildomos rankos. Tačiau jis toks žmogus, kuris nemėgsta viešumo – jam nepatinka fotografuotis, kalbėti viešai. Tad dėl to jis kartais paprašo reikėtų lipti ant scenos, pasakyčiau „labas vakaras“ ir nukrisčiau.“ Tad vos pradėjęs fondo veiklą jis pasakė: „Tu būsi mūsų atstovė spaudai, tas žmogus, kuris kalbės, kai to reikės. Tu lipsi ant scenos.“ Pirmasis labdaros renginys, kurį vedžiau, buvo tiesiog logiškas sprendimas. Tuomet dirbau fondui ir nemažai sutaupėme, nes neprireikė samdyti vakaro vedėjo.
Be to, gavau patirties. Manau, kad brolis rūpinasi manimi, nori, kad aš išnaudočiau savo potencialą, tad tai buvo ir šiokia tokia pagalba man, galimybė semtis patirties.
Ar šeima nesigaili pradėjusi tokį didelį darbą? Ar lietuviai dosnūs?
Labai sunku vertinti lietuvių dosnumą krizės metu, bet tikrai nesigailime. Kartais pasižiūriu į brolį, kuris labai smarkiai įsitraukė į veiklą, ir pasidaro šiek tiek neramu, kad vėliau jam nebūtų per sunku. Juk kai taip smarkiai įsitrauki į praeitį, ieškai naujovių senuose įrašuose, viską išgyveni iš naujo. Tai savotiškai drasko. Tačiau atgailos nejaučiu. Jau per pirmąjį „Beprotiškai fantastiško gimtadienio“ koncertą buvo surinkta apie tris šimtus septyniasdešimt tūkstančių litų – visa tai buvo atiduota vaikams.
Lietuvių dosnumas... Juk dabar įsijungęs bet kokį kanalą pamatai labdaros koncertą – kiek žmogus turi uždirbti pinigų, kad galėtų paaukoti kiekvienam renginiui bent po truputį?
Tie, kurie neturi daug pinigų, pradeda pykti ir praranda tikėjimą. Anksčiau kartą per metus aukodavome išsipildymo akcijai ir tiek, o dabar...
Tad mes labai nespaudžiame žmonių ir neprašinėjame. Tie, kurie ateina į mūsų tinklalapį, mato, kam gali skirti pinigų.
Bet kokiu atveju, manau, kad tai, jog sąskaitoje jau yra pinigų, rodo, kad žmonės – dosnūs.
Kalbėjausi su vėžio ligų klinikose dirbančia moterimi – nusprendėme, kad net jei žmonės nėra dosnūs pinigų, tai bent dėmesio. Būna, kad moteris atneša vaikams iškeptą obuolių pyragą. Tad visais šiais projektais – ne tik mūsų – sužadinamas dosnumas. Pagaliau žmonės žiūri į vėžį ne kaip į užkrečiamą marą, o kaip į ligą.
Esate sakiusi, kad nenorite būti žinoma kaip Vytauto Kernagio dukra...
Daug kas šią citatą suprato labai niūriai, tad vieną kartą pasakiusi, to nebekartoju. Tai nereiškia, kad noriu atsiriboti nuo tėčio. Gink Dieve – niekada nenorėčiau to daryti. Ne dėl išpuikimo: ne dėl to, kad jis buvo visų žinomas V. Kernagis. Nenorėčiau nuo jo atsiriboti todėl, kad jis buvo ne tik tėvas, bet ir labai geras mano draugas. Net ištekėjusi pasilikau ir mergautinę pavardę.
Tad šis mano posakis nereiškia, kad noriu atsiriboti nuo tėčio. Visą gyvenimą jaučiu, kad ką bedaryčiau aš ar mano brolis, aplinkiniai mano, kad tai – ne mūsų nuopelnai. Esame atidžiau stebimi su įtarimais „na, taip, įkišo“. Norisi, kad žmonės vertintų mūsų galimybes, tačiau Lietuvėlė dar tokia jauna, tokia pikta... Tarkime, paskaičius komentarus, labai liūdna matyti, kad tai – dar bręstančių žmonių visuomenė.
Kaip jums pavyksta išskirti savo pavardę?
Neužsiimu savireklama, nekuriu skandalų, kad būčiau kviečiama į renginius. Dabar juk įdomesni tie, kurie skandalingesni. Nežinau, kaip man pavyksta būti kažkur kviečiamai. Paprastai vedu fondo renginius. Į „LNK“ televizijos laidą „Žvaigždžių duetai“ taip pat tikrai nebūčiau atėjusi, jei vedėja Inga nebūtų išvykusi atostogauti. Manau, kad tiesiog buvau „išsigelbėjimo šiaudas“, tačiau dėl to blogai nesijaučiu – įgaunu patirties. Jei kažkas kviečia, manau, kad vieną kitą sakinį surezgu.
Įkūrėte aktorių atrankos agentūrą...
Taip, ji labai nedidelė. Šioje srityje esu jau šešerius metus ir tokia veikla man labai patinka.
Ar tokiu metu kurti verslą nėra rizikingas žingsnis?
Lengva tikrai nėra. Tačiau drąsos suteikia tai, kad esu ne viena. Mokesčiams už paslaugas ir darželį sumokėti pinigų man tikrai pakanka. Tai – tik pradžia, milijonų uždirbti šiaip ar taip nesitikiu. Tačiau man patinka tai, ką darau, ir žmonės, su kuriais dirbu. O didžiausia paskata – paprasta: visuomet turime darbo ir yra žmonių, kurie nori su mumis dirbti, vadinasi, kažkas mumis tiki.
Man tai – pats didžiausias įvertinimas per visus darbo metus.
Ateitis nebaisi, ar tiesiog gyvenate šia diena?
Ne, tikrai nebaisi. Kita vertus, jei matysiu, kad viskas ritasi žemyn – nebijau darbo. Galėčiau būti ir samdoma darbuotoja.
Paauglystėje norėjote studijuoti aktorystę, tačiau tėtis neleido ir liepė pirmiau išmokti tai, kas rimta, o vėliau tai – ko norite. Kodėl taip ir nepabandėte mokytis?
Kai tėtis susirgo, aš buvau bebaigianti politikos mokslus, tačiau išėjau akademinių atostogų ir viskas sustojo. O dabar... nežinau, ar esu tokia drąsi, kokia buvau dvyliktoje klasėje, ar galiu versti kalnus ir daryti, ką noriu, atrodyti, kaip noriu. Tačiau kartais žmonės labai netikėtai pasuka ten, kur tikėjosi nuo pat pradžių. Gal ir man kada nors ateis toks laikas. Manau, kad tam niekada nevėlu.
Politikos mokslai ir aktorystė – nemažas šuolis.
Patarė tėtis. Pasikalbėjome ir supratau, kad jo rekomendacija nuoširdi ir teisinga. Vėliau sužinojau, kad nemažai tuometinių mano klasiokų norėjo stoti ten pat. Studijų tikrai nesigailiu – visgi išmokau pagrindinių
dalykų, kuriuos verta žinoti. Kaip tėtis sakydavo: visos žinios – reikalingos. Gal kada nors gyvenime dar stosiu į, pavyzdžiui, žurnalistiką. Turiu visokiausių minčių. Kartais apima toks įkvėpimas, kad norisi daryti viską.
Visgi įkūrėte aktorių atrankos agentūrą? Ar priartėjote prie vaikystės svajonės?
Ne, tai visai kas kita. Visiškai netikėtai atsirado proga pabandyti tai, ko norėjau jau šešerius metus. Man visuomet buvo įdomu – juk pamatai tokių skirtingų žmonių. Po kurio laiko susirgau profesine liga, todėl skirtingus charakterius pastebiu ir parduotuvėse, ir gatvėje. Nuolat stebiu reklamas, jose kuriamus personažus. Tiesiog radau sritį, kuri man taip patinka, kad galiu dėl jos dirbti net naktį. Gyvenime rasti veiklą, nuo kurios patiri palaimą, labai daug reiškia.
Tai, kad su Oksana Pikul esate draugės, tapo spaudos puslapių verta naujiena. Kaip žiūrite į šį reiškinį – Lietuvos visuomenėje taip sparčiai prigyjančius įvaizdžius ir stereotipus?
Manau, kad tai – juokinga. Su Oksana esame gana skirtingos – galbūt dėl to kažkam pasidarė keista, kad vaikystėje galėjome būti draugės. Man dėlto visai negėda. Kai kurie draugai stebėjosi, bet nei aš, nei ji nepadarėme nieko blogo. Ji – laiminga „seksulka“, ir aš dėl jos džiaugiuosi. Ji visada buvo graži mergiotė ir jai niekada netrūko dėmesio. Žinau, kad Oksana visuomet norėjo vaidinti ir to pasiekė. Nemanau, kad dėl to, kad turi didelę krūtinę, ji daro kažką blogo.
Ko gero, šalies žiniasklaida nėra tokia stipri, kad kurtų stereotipus, tačiau žmonės tai leidžia. Dėlto nelabai norisi lengva ranka dalyti interviu.
Tačiau nuo vaikystės tikriausiai esate mačiusi, kaip veikia žiniasklaida, kokia yra populiarumo kaina. Ar tai niekada neatbaidė?
Iš dalies – taip, tačiau aš daugelio dalykų nemačiau. Tėtis juk nebuvo skandalingas žmogus, jis labai saugojo šeimą. Dėl to viskas krito ant jo. Blogiausia buvo, kai jis susirgo. Kaip tik tada žmonės – nepabijosiu to žodžio – šlykščiai skambindavo, klausdavo. Galbūt žurnalistams atrodė, kad jis, kaip viešas žmogus, priklausė jiems: „atiduok duoklę, papasakok, kas tau yra.“
Pati nežinau, kokia yra populiarumo kaina – nesu tokia žinoma. Kai išsiskyriau su vyru, nenorėjau niekam nieko pasakoti, tad tiesiog pasakiau pora sakinių, kad klausinėjantieji apsiramintų. Kai buvo mano vestuvės, taip pat neviešinau. Ne dėl to, kad slepiu savo vyrą. Kažkada jam pasakiau: „Nenoriu, kad tave aptarinėtų viešai.“ Kažkada mus kartu nufotografavo ir jis suprato, ką turėjau galvoje: tas žmogus, kuris man visuomet liepia neskaityti interneto komentarų, pats perskaitė ir labai susinervino.
Galima suprasti, kad jūsų tėvų šeimoje vadovavo vyrai. Mirus tėčiui problemas į rankas perėmė brolis. O kaip yra dabar, sukūrus savo šeimą?
Verta susimąstyti. Mano šeimoje visuomet buvo vadovaujama „iš abiejų pusių“. Mama buvo pats geriausias banalaus posakio „vyras – galva, o žmona – kaklas“ pavyzdys. Visuomet abu dirbo kartu. Lygiai taip pat yra ir mano namuose. Daug dalykų daro mano vyras, daug – aš. Pavyzdžiui: neseniai ėjome į spektaklį – turėjau paimti bilietus, bet paprasčiausiai pamiršau, nes nuoširdžiai maniau, kad juos paims jis.
Kažkada brolis padovanojo mamai kelionę į Ispaniją ir ji buvo pritrenkta: „kaip aš važiuosiu viena?“ Tėtis visuomet buvo tas, kuris paimdavo bilietus, pasakydavo, kur eiti.
Vyras mano šeimoje – visuomet tas, kuris su vėliava eina į priekį, tačiau moteris taip pat atlieka svarbų vaidmenį.
Atrodo, kad jūsų šeimos modelis toks, kuriame išlaikoma pusiausvyra tarp vyriškumo ir moteriškumo.
Labai gaila, kad dabar yra tiek daug vyrų, kurie myli save. Jiems taip nuo savęs gera, kad šeimos nė nereikia. Vėlgi, manau, kad mūsų visuomenė dar turi pereiti labai daug stadijų. Juk gyvenome visiškai kitoje santvarkoje.
Jūsų sūnaus senelis išėjo, kai jis dar buvo labai mažas. Ar bandote skiepyti Vėjui savo tėvo prisiminimą?
Žinoma. Ir Vėjas, ir mano brolio sūnus Nojus puikiausiai žino, kas jų senelis, kokios jo dainos, net turi mėgstamiausias. Jie mintinai moka beveik kiekvieną plokštelės „Baltojo nieko dainelės“ žodį. Jokiu būdu nuo sūnaus viso to neslėpčiau. Visuomet žinojome, kokie tėčiui buvo svarbūs anūkai. Kai sirgo, jo kalbos buvo vien apie vaikus: jiems statomą namą, kuriamas žaidimų aikšteles. Tad labai norisi, kad vaikai tai žinotų ir pajustų senelio meilę.
