Kaip sako E. Ališanka, „skirtingos kartos gali turėti tuos pačius atsiminimus". Stebuklas įvyksta. Autorius geba turgaus realiją (gruzino parduodamą arbūzą) organiškai sulieti su kultūros aliuzija (Dionizo kūnu) ir leisti skaitytojui pajusti gilesnę kasdienybės prasmę (saldžią bendrumo dvasią). Eugenijaus Ališankos esė laikas „išjuda, vėl įgauna apčiuopiamus pavidalus. Čia laiko elgesys nenuspėjamas, kartais jis strykteli atbulom".
Tie prisiminimai, sulieti su dabartimi, kultūra, vaikystę ar jaunystę menančio pasakotojo nesentimentalia, bet analitine nostalgija (būtent tokia nostalgijos rūšis artima moderniam XXI amžiaus skaitytojui) įtraukia ir tą žmogų, kuris pastatą Dzeržinskio gatvėje vadino „Tėvyne", ir tą, kuris jį žino kaip klubą „New York". Jurgis Kunčinas, vardydamas būtinas rašytojo savybes, minėjo gerą atmintį ir pastabumą. E. Ališanka būtų patikęs J. Kunčinui ir savo prozos poetiškumu. Vienas iš jo dėmenų yra sakinio ritmas – bruožas, liudijantis subtilų rašytojo kalbos jausmą". (Giedra Radvilavičiūtė)
Eugenijus Ališanka – žinomas poetas, eseistas, vertėjas. Gimė 1960 m. tremtyje, Barnaule. Nuo 1962-ųjų gyvena Vilniuje. Išleido poezijos rinkinius “Lygiadienis" (1991, Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą), “Peleno miestas" (1995), “Dievakaulis" (1999), “Iš neparašytų istorijų" (2002), “Exemplum" (2006), “Jeigu" (2011), esė knygas “Vaizdijantis žmogus" (1998), “Dioniso sugrįžimas" (2001, Kultūros ministerijos premija).
Verčia šiuolaikinę pasaulio poeziją: Zbigniewo Herberto, Czesławo Miłoszo, Wyslawos Szymborskos, Adamo Zagajewskio, Dereko Walcotto, Jerome'o Rothenbergo ir kitų poetų eilėraščius. Jo paties kūryba versta į daugelį pasaulio kalbų, knygos išleistos JAV, Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Belgijoje.
