Edita, visuomenei dar nesate gerai pažįstama. Pristatykite save plačiau.
Visą gyvenimą save vadinu menininke nuo blakstienų iki pirštų galiukų. Aš tapau, nesvetimas dainavimas ir šokiai, fantazijos netrūksta dekoravimui bei įvaizdžio kūrimui. Manau, kad drąsiai galiu save vadinti ir rašytoja ir ne todėl, kad parašiau pirmą knygą (tik), o todėl, kad rašau jau nuo tada, kai išmokau rišliai dėlioti sakinius ant lapo. Mokykloje vietoje išspręsto matematikos kontrolinio, atiduodavau mokytojai parašytas eiles. Teisinausi sakydama, kad matematike aš niekada nebūsiu. Po keleto kontrolinių mokytoja jau nebepyko. Aš rašydavau visur, kur tik rasdavau galimybę, net dirbdama padavėja, bare ant užsakymo lapelių kurdavau, o baro šeimininkai nesuprasdavo kur dingsta visas popierius, nes lankytojų ten nebūdavo labai daug. Rašymas man yra stebuklas, kuriame atrandu save. O šiaip, be viso mane supančio meno esu žmogus, kaip ir visi - dirbu, siekiu, svajoju, valgau ir miegu. Visą gyvenimą gyvenau prie jūros, esu iš Klaipėdos, ten ir užaugau, ten ir baigiau kultūrinės veiklos vadybos studijas, nors visą vaikystę svajojau tapti žurnaliste. Kadangi esu moteris, tad savo amžiaus neišduosiu. Mes moterys turime tokią privilegiją (šypteli).
Visuomenei pristatote savo ką tik išleistą knygą. Kokia ji?
Taip, su plačia šypsena ir dideliu džiaugsmu noriu supažindinti pasaulį su savo pirmąją knyga. Ji vadinasi „Pasaulis kavos puodelyje“. Mano debiutinis darbas tikrai neturi nieko bendra su kavos receptais, nors knygos viršelis atrodo tikrai labai skniai. Tai ne romanas, ne eilėraščių rinkinys - knygoje daug trumpų istorijų-novelečių. Apie mus visus, apie mus supantį pasaulį – meilę, skyrybas, linksmus ir intriguojančius atradimus, tokius kaip „Facebookas“, senatvę, netektis, vaikus. Visos noveletės yra labai skirtingos, bet visos jos yra tikros istorijos, išgyventos mano pačios, ar kitų žmonių. Viena noveletė skaitytoją gali sujaudinti iki ašarų, o jau atvertus kitą puslapį ir pradėjus skaityti kitą istoriją, galima skaniai pasijuokti. Tai lyg dienoraštis, ne mano vienos, bet viso pasaulio. Tikiu, kad ne vienas atpažins save bent vienoje noveletėje, na o jeigu bent vienas žmogus visoje knygoje ras tą vienintelį sakinį, kuris įkvėps jį gyvenimui - mano svajonė bus išsipildžiusi!
Knyga bus pardavinėjama tik Lietuvoje ar ir Airijoje? Kokiai auditorijai ji skirta?
Knyga bus pasiekiama tiems, kurie gyvena Lietuvoje ir tiems, kurie toli nuo namų - Airijoje ir Anglijoje. Manau, kad būtų per drąsu sakyti, kad knyga skirta visų amžiaus grupėms. Vaikams prieš miegą „Pasaulio kavos puodelyje“ tikrai nereikėtų skaityti, tačiau žmona vyrui prieš miegą tikrai rastų įdomią istoriją. Knyga yra skirta visiems, kas mėgsta skaityti. Nenorėčiau iššskirti auditorijos, kadangi ir vyrai, ir moterys išgyvena panašius dalykus, kurie aprašyti knygoje.
Esate emigrantė, gyvenate Airijoje. Daugelis turi susidaręs specifinę nuomonę apie į šią šalį emigravusius tautiečius - esą jie tik dirba fabrikuose ir daugiau nieko nesiekia. Jūs tarsi paneigiate tokį stereotipą. Kaip pati apibūdintumėte lietuvaičius, gyvenančius svetur?
Taip, esu emigrantė ir man visai negėda to pasakyti garsiai. Mes juk visi žmonės ir nesvarbu, kur gyvename, kokiame pasaulio krašte kuriame savo laimę ir siekiame savo svajonės. Fabrikų yra visame pasaulyje, net Lietuvoje jų yra ir juose dirba žmonės. Negali juk visi būti daktarais ar kirpėjais. Jeigu žmogus dirba fabrike ir dar Airijoje, tai visiškai nereiškia, kad jis kažkuo blogesnis už tą, kuris turi savo verslą. Emigrantai juk ne vagys, kad į juos reikėtų žiūrėti kažkaip kitaip. Ir tikrai nenorėčiau tikėti, kad dirbantys fabrike nieko kito nesiekia. Gal jis grįžęs namo naktį tapo be galo gražius paveikslus, o dirbdamas fabrike taupo savo galerijai. Aš niekada neskirsčiau žmonių į nematomus luomus, man visiškai nesvarbu nei iš kokios šalies yra žmogus, nei kuo jis užsiima - visų pirma jis yra žmogus.
Kada emigravote į Airiją ir kokia buvo gyvenimo svetur pradžia?
Į šią salą emigravau prieš beveik aštuonerius metus. Pradžia, kaip ir daugeliui, buvo sunki. Tiksliau, nestabili ir miglota, nes juk visi į šią salą atvažiuoja „tik metams“, siekdami savo susikurtų planų ir tikslų. Aš taip pat į Airiją atvykau tik metams, bet kasmet vis pratęsiu šį laikotarpį. Dubline aš esu įkūrusi pramogų ir idėjų studiją „Five Star Fun“. Mano kompanija organizuoja įvairius koncertus, festivalius, muges ne tik čia gyvenantiems tautiečiams, bet ir patiems airiams. Šis darbas mano antra aistra - tai mane sulaiko nuo gryžimo į Lietuvą.
Lietuvoje jus globoja Džordana Butkutė ir jos mylimasis Elegijus Strasevičius. Kaip susipažinote su šiais žmonėmis? Kas jus sieja?
Su šiais žmonėmis mane suvedė pats gyvenimas ir mano darbas. Kaip minėjau, organizuoju koncertus, tad turėjau garbės Dubline suorganizuoti Džordanos koncertą. Ją dievina visi ir visur. O su Elegijumi dirbti yra vienas malonumas. Iš žodyno išrinkčiau visus geriausius ir gražiausius žodžius apibūdinti šiam žmogui. Vadinu jį savo mokytoju. Niekas niekada nepakeistų mano nuomonės apie šiuos du žmones. Elegijus su Džordana patikėjo manim - tai man labai daug reiškia.
