„Kodėl į Vilniaus pataisos namus? Todėl, kad pakvietė, –šypsosi atlikėjas. – Iš kalėjimo administracijos gavome prašymą atvykti pabendrauti su nuteistaisiais. Prašymas buvo motyvuoti sveikai gyventi, įkvėpti pozityvo, o apsilankymo forma buvo atvira, todėl nusprendžiau praleisti daugiau laiko su jais ir pravesti seminarą, padaryti praktinę treniruotę bei padovanoti akustinę koncertinę programą. Be to, jau senai galvojome su mūsų muzikos kūrėju Artiomu Riamsonu-Tioma nuvykti į pataisos namus ir padovanoti koncertą, tačiau vis nesuderindavome laiko, o štai šį kartą gavome kvietimą pačiu tinkamiausiu laiku,“-sakė Ironvytas.
Kaip vyko pasiruošimas susitikimui su nuteistaisiais? „Vilniaus pataisos namai neturi tinkamos koncertui aparatūros, todėl su Tioma sumastėme adaptuoti 10 savo kūrinių akustinėms versijoms groti su girata. Viskas pavyko puikiai. Pamatę, kad tos versijos skamba kiek neįprastai,bet šauniai, nusprendėme, kad reikia išleisti akustinių kūrinių albumą. Taigi, po švenčių planuojame studijoje jį ir įrašyti,” – sakė Ironvytas.
Ironvytas pasakojo, kad įėjus i pačią pataisos namų teritorija apėmėgan keistasjausmas. „Rodos, čia laikas sustojęs, niekas niekur neskuba, nuteistieji vaikštinėja kieme tarp aukštų spygliuotų tvorų. Teritorijos vidus papuoštas kalėdiniais atributais, o sniegas krintantis iš dangaus lyg ir turėtų stiprinti kalėdinę atmosferą, bet ji labai keistai derėjo su tomis visomis tvoromis. Tokios sustingusios Kalėdos,“ – prisiminimais dalinosi reperis.
„Kai nuėjome jau į pačią salę kur vyko mūsų renginys susitikome su nuteistaisiais. Pirmas įspūdis tikrai puikus. Visi draugiški, mandagūs ir tik nedaugelio iš jų veiduose buvo galima matyti, jog mes esame įkalinimo įstaigoje, o ne tiesiog kokiame nors bendruomenės susitikime,“ –dėstė Ironvytas.
„Susirinkusiems vyrams papasakojau apie savo gyvenimo kelią, apie jaunystę, svajones, siekius ir pasiekimus. Pagrindinė mintis buvo, kad turime laužyti stereotipus ir nepasiduoti aplinkos spaudimui, smerkimui ir atrasti vidinės jėgos gyventi dorai ir siekti savo tikslų,– tęsė atlikėjas.–Kažkodėl visuomenei buvęs kalinys yra kažkoks baubas, o ištiesų pabendravus su jais dažnai pamatai tikresnius žmones negu daugelį mus supančių. Aš stengiuosi nesmerkti žmonių ir pasigilinti į situaciją. Dažnai net nesusimąstome kokie mes būtume išaugę jų aplinkoje, kokie būtume, jei gyvenimas mums išdalintų kitas kortas nei gavome. Kaip mes žaistume gyvenimą... Todėl, mano manymu, reikia išklausyti, rodyti pavyzdį ir tiesiog kalbėtis, o ne užblokuoti, izoliuoti ir tikėtis, kad rytoj bus geriau.“
