Didėjant atskirčiai tarp miesto ir kaimo bei mažėjant gyventojų provincijoje, etninei kultūrai gresia tapti muziejiniu reiškiniu, sako kultūros atstovai. Pasak Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Daivos Vyčenienės, stebint viešąją erdvę atsiskleidžia du gyventojų požiūriai į etninę kultūrą, ir abu nėra teisingi.
„Vienas yra muziejinis, kad tai yra niekam nereikalinga pasenusi vertybė, tai reikia užmiršti, tai yra tiesiog muziejiniai dalykai, kurie neprikeliami, nes mūsų gyvenimas sparčiai kinta. Kitas požiūris yra, kad tai – viso labo pramoginė dalis. Užtai etninė muzika, etniniai šokiai, dainos neretai skamba tik pramoginėse laidose“, - teigė D. Vyčenienė.
Kaip teigia etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, tikslas yra, kad etnografiniai regionai nebūtų vien linijos žemėlapyje, piliakalniai ir muziejai. Geriausiai etninę kultūrą esą įprasmina gyvoji tradicija.
„Jeigu tik saugosi materialų pagrindą, liks kažkokia gyvenanti tauta ant piliakalnių, muziejuose ir panašiai, bet tai bus ne jų ir ne jie. Tikslas yra gyvoji tradicija, jos išsaugojimas ir pavertimas asmenybės saviraiškos forma“,- sakė J. Vaiškūnas.
Kultūros atstovų teigimu, visada šis įprasminimas turėtų prasidėti dar mokyklos suole. Regionuose augantys vaikai turėtų žinoti, kuo jų vietovė išsiskiria nuo kitų.
Šių metų viduryje vyriausybė patvirtino etnografinių regionų veiksmų planą. Jame, be renginių sąrašo, numatyta iniciatyva formuoti viešąją nuomonę, palankią etnografiniams regionams išsaugoti, bei skatinti mokslininkus rengti paraiškas vykdyti tiriamuosius projektus.
