Nuo vaikystės apsupta šurmulio ir fanų prieš kelerius metus Ineta žengė vieną svarbiausių gyvenimo žingsnių – ištekėjo ir kartu su vyru Ąžuolu Žvaguliu susilaukė dukros Barboros. Nors visada mėgavosi dėmesiu, atlikėja sugebėjo išlaikyti šiltą, draugišką bendravimą su gerbėjais bei žiniasklaida. Tad nenuostabu, kad net šiek tiek atsiribojusi nuo pramogų pasaulio ji neprarado užsitarnauto populiarumo. Žiniasklaidoje dažnai atsiduria svarbesni jos gyvenimo momentai, kurie sulaukia didžiulio skaitytojų bei žiūrovų dėmesio.
Visgi šiemet antrosios atžalos, sūnaus Bernardo, susilaukusi Ineta paslapčių nuo gerbėjų turi. Ji, kaip ir daugelis žinomų moterų, atsisako rodyti vasarą gimusio kūdikio veidą. „Šiek tiek tikiu prietarais, kurie diktuoja nerodyti vaikų veidelių, jog šie nebūtų nužiūrėti. Tačiau didžiausia to „slapstymo“ priežastis – skaitytojų neapykanta. Nežinau, kodėl kai kurie žmonės tokie pikti. Nesvarbu, padarytum kažką gero ar blogo, komentarai vis tiek liūdina. Tad stengiuosi išvengti negatyvių reakcijų į savo vaikus“, – sako buvusi grupės „Mokinukės“ narė.
Ineta tvirtina komentarų jau nebeskaitanti, tačiau apie juos prisiklausanti iš sesers Irūnos Puzaraitės-Čepanonienės. „Nors naujiena buvo apie mane besilaukiančią antrosios atžalos, vis tiek aidėjo negatyvūs komentarai. Aišku, dauguma domėjosi, kodėl apie mus tiek rašoma. Man skaudu, jei nemaloniai komentuojama apie mano vaikus“, – atvirauja moteris.
Dirbanti mama
Iš bent kartą per kelias savaites medijoje pasirodančių straipsnių apie dviejų mažylių mamą ir garsiojo Žilvino Žvagulio sūnaus žmoną galima spręsti, kad buvimas namie su vaikais – vienintelis jos užsiėmimas. Toli gražu. Moteris neleido sau tinginiauti ir praėjus vos metams po Barboros gimimo ėmėsi veiklos. „Paprastai leidžiu laiką namie su vaikais. Tačiau šalia to ir dirbu. Niekada nesėdžiu sudėjusi rankų. Motinystė – gana ilgas etapas. Galima ir atbukti. Kol vaikai užauga, galima prarasti norą įsitraukti į bet kokią veiklą“, – įsitikinusi atlikėja.
Prieš metus buvusi „mokinukė“ ėmėsi fotoprojekto „lietuvairmes.lt“ vairo, kuris skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Ineta bendrauja su garsiausiais žmonėmis, iškiliausiomis asmenybėmis, ieško gražiausių šalies vietų. Jai įdomu viskas, ką per šimtą metų sukūrė lietuviai. „Dirbu laisvu grafiku – bendrauju su įdomiais žmonėmis, siūlau jiems prisidėti, atlieku atrankas, dalyvauju fotosesijose. Ši veikla labiau geranoriška, paremta visuomeniniais pagrindais. Norisi sukurti kažką gražaus“, – komentuoja dviejų vaikų mama ir norinčius tapti projekto dalimi kviečia siųsti laiškus paštu [email protected].
Tačiau tai dar ne viskas – Inetai artimas ir drabužių kūrybos verslas. „Pradėjau kurti aprangos liniją vaikams. Tai man pačiai visiškai netikėtas dalykas. Anksčiau su mažuoju kartais važiuodavome į audinių parduotuvę, vėliau kažką pasiūdavau jam ar Barborai. Tai pastebėję bičiuliai vis užsimindavo, kodėl nesiimu šios veiklos platesniu mastu. Tai štai, prieš keletą dienų „Facebook“ sukūrėme puslapį „Terlius“. Ir Irūna savo rankomis prisideda. Mamiškas verslas“, – šypteli Ineta.
Visgi šis užsiėmimas irgi, anot atlikėjos, skirtas ne turtams kaupti. Čia vėl pasižymėjo Inetos troškimas padėti. Nuo kiekvieno parduoto drabužio tam tikras procentas keliauja į ankstukų fondą. „Kadangi Bernardas gimė anksčiau laiko, teko pastebėti, kad tiems vaikučiams reikia ypatingos priežiūros, technikos. Norėjau kažkaip prie to prisidėti, pradėti rinkti pinigus. „Ant gerumo patraukė“ motinystės laikotarpiu“, – nusijuokė Ineta.
- Ar tikrai tik tapus mama pabudo gerumas?
- Juokauju. Aš visada tokia buvau. Labai jautri. Negaliu žiūrėti laidų apie vaikučius, kuriuos nuskriaudė likimas. Verkiu ir verkiu. Noriu visiems jiems padėti. Tad stengiuosi ieškoti galimybių bent prisidėti prie pagalbos jiems.
- Tikiu, kad dviejų vaikų mamai namuose ir taip užtenka veiklos. Kaip randate laiko darbui?
- Nepasakyčiau, kad randu daug laiko. Juk reikia ir namus sutvarkyti. Nesikviečiu namų tvarkytojos, nes žinau, kad galiu pati. Visi juokiasi iš mano įrankių krepšelio. Jeigu reikia kažką prisukti – pati imuosi darbų. Niekada nebūna taip, kad sėdžiu per dieną kojas sukėlusi. Vyras išeidamas į darbą vis klausia – „Kodėl neini miegoti? Naktį juk su vaikais neteko pailsėti“. Bet aš žinau, kad nemiegodama galiu daug ką nudirbti. Visuomet stengiuosi kažkuo užsiimti. Esu tikra, kad gyvenime viskas pasiekiama tik dideliu darbu.
- Ar kada svarstėte apie auklės pagalbą?
- Teko. Kai Barborai suėjo metukai, panorau grįžti į darbą ir dirbti pilnu tempu. Galvojome, ar leisti į darželį, ar paieškoti auklės. Tačiau norėjosi nebent artimo žmogaus. Žinau, kad turiu giminaičių, kurioms anksčiau teko prižiūrėti vaikučius. Keletą kartų buvau pakalbinusi – pagelbėjo. Tačiau vėliau vis tiek nusprendėme Barborą leisti į darželį. Jį lankyti pradėjo nuo metukų ir lanko iki dabar. Matau, kad jai labai patinka, o ir man dieną palengvina. Su ja reikia užsiimti – eiti į lauką, piešti, dainuoti. Darželyje jie tai veikia visą dieną. Tad, manau, į naudą.
- Ar greitai Barbora pritapo darželyje?
- Iš karto. Antrą dieną ją vos ištempiau namo. Jai labai patinka su vaikais. Dalyvė mano.
- Sukūrusi šeimą apleidote sceną. Ar paaugus vaikams ruošiatės grįžti?
- Na, jau norisi, pasiilgau. Žiūrėsiu. Gal ne dabar, tačiau gali būti visko. Kai vaikučiai ūgtels, gal ir vėl visos susieisime.
- Visada dainavote grupėje. Ar nesinori solinės karjeros?
- Manau, kad mieliau rinkčiausi grupę. Aišku, ir solo galima būtų pabandyti. Tačiau išvis nežinau, ar norėčiau dainuoti kitoje grupėje. Esu labai pripratusi prie savo merginų. Mes visos nuo „pampersų“ užaugusios. Ne tiek scenos, kiek viena kitos pasiilgstame. Sukūrusios šeimas ėmėme mažiau laiko praleisti drauge. Man labai didelę reikšmę turi kompanija, su kuria dirbi.
- Matyti, kad pastaruoju metu ypač daug laiko praleidžiate su sese, kuri irgi vasarą susilaukė atžalos. Ar specialiai abi panašiu metu planavote nėštumą?
- Mes visada norėjome kartu auginti vaikus. Svajojome, kaip dideliais pilvais važiuosime į sanatorijas, drauge vaikams pirksime drabužėlius. Matyt, Dievulis ne šiaip sau taip viską sudėliojo. Irūna žinojo, kad mes planuojame antrą vaiką, o aš žinojau, kad po visų savo darbų vaikutį pradės planuoti Irūna. Mums labai pasisekė, kad vaikučiai gimė panašiu metu – vos savaitės skirtumu.
- Ar pavyksta įgyvendinti minėtas svajones?
- Ne visada. Nėštumo metu Irūna išvis buvo aprimusi, apsigyveno Marijampolėje. Tad susitikdavome kiek galėdavome. O dabar bendraujame kasdien. Vis susiskambiname, klausiame, kaip vaikams sekasi, dalinamės nuotraukomis. Labai smagu.
- O tėvai ar padeda? Ar pavyksta ištrūkti iš namų?
- Kadangi mano tėvai gyvena Marijampolėje, Ąžuolo mama – Ispanijoje, Vilniuje turime tik Žilviną su Irena. O jų grafikas ganėtinai įtemptas. Mažylio dar niekada nebuvome palikę kažkam per naktį, o Barborą jie visuomet su mielu noru priima. Jeigu reikia, pas senelį ir nakvoja, ir dienas leidžia. Vienintelis kartas, kai teko pusei nakties išsiskirti su Bernardu – Irūnos gimdymas. Tuomet jį palikau mamai. Labai ja pasitikiu. Irūnai šiuo atveju labiau pasisekė, nes, kaip ir mama, šiuo metu gyvena Marijampolėje.
- Pirmąją lopšyje sūpavote Barborą, o dabar – Bernardą. Kuris iš mažylių problematiškesnis?
- Su berniuku daugiau bėdų. Nėra jis labai reiklus, tačiau su juo man daugiau reikalų nei su Barbora, kuri buvo labai rami.
- Ar bent vieną naktį po antrojo mažylio gimimo išmiegojote neprabudusi?
- Buvo. Jis nėra iš tų, kuris visą naktį stresuotų. Anksčiau keldavausi kas kelias valandas. Buvo ir naktų, kuomet visai nemiegojau. 5 – 6 valandas tiesiog žiūrėjo į mane ir smagiai kikeno. Šiaip naktimis tikrai nėra blogai. Tačiau būna dienų, kai jis reikalauja daug dėmesio ir negaliu jo paleisti iš rankų.
