Elvyra Žvirblienė
Išties įdomu, ar labai padaugėja darbo drabužių kūrėjai prieš didžiąsias šventes?
Taip, darbo prieš šventes visada padaugėja, bet ne tiek, kaip būdavo prieš kokį dešimtį metų, kai moterys dar siūdindavosi sukneles specialiai Naujųjų metų vakarui. Dabar dauguma mano klienčių nori, kad drabužiai tiktų ne vienai progai, o tą pačią suknelę ar gražią palaidinę galima būtų apsirengti ir vakarui, ir šventei, ir į teatrą. Mano siūtos suknelės dažniausiai ir yra tokios: tai – klasika, arba kaip pačios klientės pastebi, prabangi klasika, tinkanti įvairiomis progomis, o svarbiausia niekada neišeinanti iš mados. Džiaugiuosi, kai klientė man papasakoja, kad pasipuošusi suknele, kurią jai siuvau dar prieš penkerius ar dešimtį metų, ji gerai jautėsi vakarėlyje, kuris vyko vakar.
Ne paslaptis, kad yra moterų, kurios atvirai sako, jog ta pačia vakarine suknele antrą kartą nė už ką nesirengtų. Juk lengviausia drabužius keisti dizainerėms, kurios pačios juos ir pasisiuva. Ar jūs velkatės antrą kartą tą pačią suknelę?
Mėgstu dėvėti ir dėviu savo pačios kurtas sukneles. Kartais net tris ir keturis sezonus ta pačia rengiuosi, bet tokios ilgaamžės dažniausia tik mano kasdienės, ypatingai vasarinės suknelės iš šilko, batisto, lino... Šituos audinius labai mėgstu, be to žinau, kad mano suknelės vienetinės, sutikti kitos moters su tokia pačia nėra jokios tikimybės. Todėl ir dėviu kai kurias jų, kol visai pabosta. Su vakarinėmis suknelėmis būna visaip. Gana dažnai apsivelku vieną kartą, o antrą sykį rengtis jau nebenoriu. Dėl to dažniausia gelbsti mano draugės ar klientės, kurios tuojau pat pastebi, kad nebenešioju rūbo ir prašo parduoti.
Ar jau pagalvojote, kuo rengsitės per Kalėdas, šventinį Naujųjų metų vakarą?
Dar nespėjau, dabar esu mąstau apie kitus dalykus - kaip atrodys ir kuo rengsis mano klientės per šventes (juokiasi). O apskritai, Kalėdos man – šventė, kai labiausiai norisi papuošti namus, šventinį stalą, Kalėdų eglę, kuri mūsų namuose visada tradiciškai didelė – iki pat lubų. Dar Kalėdos man siejasi su dovanų paieška ir jų vyniojimu į šventinį popierių, slėpimu ir didžiuliu laukimu, kada gi galėsiu nudžiuginti artimiausius ir brangius žmones. Mano Kalėdos turi kvepėti tik mano pačios ruoštu maistui. Ir būtinai „Napoleono“ tortu, kurį per kiekvienas Kalėdas iškepu šeimai. Naujuosius metus labiausiai mėgstu sutikti ramiai, šiltai ir jaukiai. Prie neperkrauto stalo, televizoriaus, su gurmaniškais užkandžiais, gabalėliu mėgstamo torto, deserto... Kai prieš porą metų Naujųjų išvakarėse su vyru nusileidome lėktuvu Australijoje ir ten pasitikome Naujuosius, tyliai pagalvojau: „Jei ir Lietuvoje šventinę naktį būtų toks oras, kai termometras rodo +30, būtinai puoščiausi, kažkur išeičiau. Bet pas mus tokiu metu dažniausiai lyja arba būna šlapdriba, todėl man užvis geriau šią šventę pasitikti neiškišant nosies lauk (juokiasi).
Savo siūtomis suknelėmis esate papuošusi ne vieną žinomą Lietuvos moterį. Televizijos laidų vedėjas Jurgitą Jurkutę ir Laurą Imbrasienę.... Jurgita beveik pilną lagaminą specialiai siūtų suknelių vežėsi į konkursą „Mis Visata“. Nenuostabu: jūsų kurtos suknelės išskirtinės savo spalvomis, audiniais, siuvinėjimu. Iš kur semiatės idėjų, iš kur visus tuos nuostabius audinius parsigabenate?
Iš Italijos, Prancūzijos, iš Maroko, Indijos... Iš viso pasaulio. Kai kurios moterys svečiose šalyse ieško kvepalų, dar kitos – rankinių, batų, o aš – audinių. Tokia jau esu: geroje parduotuvėje prie puikių, brangių audinių galiu išstovėti valandų valandas, juos glostyti, čiupinėti, rinktis. Ypač mėgstu šilką. Su sintetiniais audiniais dirbu mažai, nes geros kokybės jų nėra daug. Gal tik japonai sukuria tokią sintetiką, kuri beveik nesiskiria nuo natūralių audinių. Kai buvau Indijoje, Delyje, užėjau į vieną audinių parduotuvę, kurios savininkas papasakojo, kad jo klientai yra patys žymiausi pasaulio dizaineriai. Suprantama, nes tie audiniai neprilygstami – rankomis tapyti, išsiuvinėti, nuostabiausių raštų ir ploniausio audimo. Net nesitiki, kad žmogus gali tai padaryti. Kai parsiveži tokius audinius, užsidegi penkis kartus didesniu noru siūti, kurti... Netrukus po šitos kelionės gimė ir mano indiškoji kolekcija. O apskritai idėjų specialiai niekada neieškau. Kelionės metu namų languose pamatytos gražios užuolaidas su įdomiais nėriniais, gėlės kažkuriame kieme, egzotiškas ir įdomus paukštis, praskridęs virš galvos, išskirtinė architektūra – ir aš jau žymiuosi į savo užrašų knygelę kilusias mintis ir asociacijas. Viskas, ko mums reikia, yra gamtoje, čia – visos spalvos, puikiausi deriniai... Nieko ieškoti nebereikia, belieka tik stebėti, kopijuoti ir galvoti, ką iš tų derinių galima sukurti.
Drabužius kuriate jau per 30 metų, įdomu būtų išgirsti jūsų pastebėjimus, kaip keičiasi Lietuvos moterys, jų stilius, apranga, požiūris į tai, ką dėvi?
Išeikite į Gedimino prospektą ir pamatysite, kad viena moteris eina apsirengusi taip, lyg būtų pasiruošusi lipti ant podiumo, kitos apranga stilinga, apgalvota kiekviena detalė, dar kita – išėjusi į gatvę tiesiog bet kaip, nes, matyt, jai nėra labai svarbu, kaip ji atrodo. Ir tai normalu, tai yra mūsų gyvenimas. Gal šiek tiek keistokai atrodo merginos, kurios į gatvę išsiruošia lyg į klubą ar madų pristatymą. Puošni apranga, keliolikos centimetrų aukštakulniai – Vilniaus gatvėse tokių merginų gana dažnai galima sutikti. Kita vertus, negali labai stebėtis, nes nežinai, kur ta mergina dirba. Užtai mane visada žavi paryžietės. Moterys – pasitempusios, elegantiškos, bet jų bateliai dažniausiai žemakulniai, o, jei ir su pakulne, tai labai saikinga. Ypač gražiai atrodo vyresnės prancūzės: stovi savo parduotuvėlėse, butikuose su perlais ant kaklo, su „Chanel“ kostiumėliais ir žemakulniais bateliais... Arba amerikietės Niujorke: „Chanel“ kostiumėliai ir sportbačiai.... Moterys taip eina į darbą, ir suprantama kodėl – joms taip patogiau, o biure galima persiauti. Aš ir pati į studiją atvažiuoju taip, kaip man patogu – su džinsais, marškinėliais, o darbe persirengiu: velkuosi suknelę, aunuosi batelius, bet tikrai ne aukštakulnius, nors iš tiesų gyvenime geriausia jaučiuosi apsirengusi paprastai, sportiškai. Toks mano kasdienis stilius. Ateis vasara, rengsimės šilkais. O kur mums, moterims, daugiau pasipuošti, jei ne darbe: juk čia praleidžiame daugiausia laiko! Bet saiką turime jausti, nes darbo vieta – dažniausiai nieko bendro su vakarėliu ir klubu neturi.
Priminėte žavias, brandaus amžiaus sulaukusias prancūzes. O kokios jūsų klientės – kokio amžiaus, kokie jų norai ir poreikiai?
Visos mano klientės jaunos. Kai kažkurios padejuoja esančios senos ar negražios, bet aš visada sakau, kad nėra nei senų, nei negražių moterų. Senos ir negražios yra tik tos, kurios pačios nori tokios būti. Nieko naujo nepasakysiu, bet senų dvidešimtmečių tikrai yra, kaip yra ir tokių šarmingų, trykštančių energija ir visko norinčių brandaus amžiaus moterų: kiek metų joms bebūtų, senomis jų niekaip nepavadinsi. Na, o norai... Mano klientės paprastai ateina žinodamos, kad pradedant idėja, baigiant audiniu ir patarimais – viską ras mano mados namuose. Manau, kitaip ir neturi būti, nes kiekvienas dirbame savo darbą, tai, ką geriausiai išmanome. Kartais ateina moterys gražiomis figūromis, puikiomis kojomis, o paslėpusios visa tai po kažkokiais rauktais sijonais, plačiomis palaidinėmis. Kai tokią moterį išrengiu, pamatau, kokia ji graži, o paskui jau matuodama jai siuvamą drabužį matau, kaip ji keičiasi, gražėja, negalime atsidžiaugti abi. Stebuklas ne tik tai moteriai, bet ir man pačiai. Tai turbūt ir yra pats didžiausias atlygis mano darbe. Nemažiau smagu, kai pokyliui ar vakarėliui papuošta mano klientė vėliau paskambina arba ateina ir padėkoja, pasidžiaugia, kaip ji gerai atrodė tame vakarėlyje, kiek komplimentų sulaukė. Bet aš visada sakau ir sakysiu, kad viso ko priežastis – pati moteris, o jos grožis – jos pačios rankose. Dažnai moteris mokau gražios stovėsenos. Ir tiesiai pasakau: „Renkitės kokia norite suknele – „Dior“, „Dolce Gabbana“, „Guci“ – niekas nepadės, jei stovėsite prigesusiomis akimis, nulinkusiais pečiais.... Ką patartumėte tai moteriai, kuri nori gražiai atrodyti, bet yra apkūnoka. Juk turime pripažinti, kad drabužių parduotuvėse – viskas orientuota į lieknas moteris, stambesnėms – maišai, kurie iš karto paverčia moterį „boba“.
Nepaguodžiantis faktas apkūniosioms, bet jas aprengti tikrai nėra taip paprasta. Kodėl drabužiaus demonstruoja itin liekni modeliai? Visai kitaip atrodo, kai yra talija, formos, tada gali daryti ką nori, bet kokį kirpimą, siluetą. O kai jau siuvi „maišelį“, tuomet privalai ypatingą dėmesį skirti audiniui. Jis turi būti labai prabangus, kad atitrauktų žvilgsnį nuo figūros trūkumų. Žvilgsnį visada traukia papuošalai, todėl apkūnokoms moterims patarčiau rinktis labai gražius masyvius papuošalus. Labai svarbu ir bateliai, visada sakau savo klientėms – geriau paprastesnė suknelė, bet bateliai privalo būti geri.
Visos žinome, kad tinkamai parinktas drabužis kartais daro stebuklus, tik ne visos mokame tą drabužį išsirinkti, nusipirkti, pasisiūti. Dizainerio paslaugos moterys dažnai nedrįsta paprašyti, nes įsivaizduoja, kad šie rengia tik žvaigždes ir elitą, kad jų įkainiai astronominiai.
Kaltas pats dizaineris, jei susikuria kažkokio ypatingo žmogaus aureolę. Todėl ir nenoriu, kad mane kas vadintų dizainere. Kažkada viena mano klientė pavadino mane grožio kūrėja, tas žodis man taip patiko ir tiko, iki šiol save taip ir vadinu. Na, o dėl kainų... Labai gerai prisimenu tą laiką, kai prasidėjus krizei dalis tikrai pasiturinčių ir galėjusių sau leisti puoštis klienčių suprato, kad dabar jau teks pradėti skaičiuoti, o kai ko galbūt ir visai atsisakyti. Ne viena man tą ir prisipažino. Tada susėdome, tarėmės, skaičiavome ir radome bendrą išeitį. Padariau savo klientėms nuolaidas. Nemanau, kad patyriau nuostolių sumažinusi drabužio kainą klientei kokiu šimtu ar dviem šimtais litų. Be to esu tikra, kad geri darbai visada sugrįžta: ne kartą esu pastebėjusi, kad ta moteris, kuri išeina iš manęs laiminga, švytinti, žiūrėk, po kurio laiko atsiveda dar ir draugę, o kartais net ir kelias. Iki šiol prisimenu, kaip man paskambino viena abiturientė, papasakojo, kad matė mano kolekciją ir sakė labai norinti pasisiūti pas mane suknelę išleistuvėms. Nedrąsiai prisipažino, kad pinigų turi ne tiek jau daug: 800 litų mama jai skyrė išleistuvių suknelei ir bateliams. Pasakiau, kad bandysime išsitekti, jei jau toks didžiulis noras. Ir išsitekome, o mergaitė liko labai laiminga. Vėliau atsiuntė dar ir keletą savo pažįstamų.
Būtų labai malonu, jei pasakytume keletą svarbiausių patarimų mūsų žurnalo skaitytojoms, jau gyvenančioms švenčių nuotaikomis ir svajojančioms per šventes atrodyti puikiai.
Noriu dar kartą pakartoti, kad joks drabužis nepadarys moters žvaigžde. Pačios moters žavesys daug svarbiau už bet kokį brangų apdarą. Patarimai visai paprasti: patarčiau kiekvienai moteriai dar kartą peržiūrėti savo spintas ir paieškoti pamirštų drabužių. Tada nereikės tiek vargti, bėgioti po parduotuves ir leisti pinigų tokiems dalykams, kurių po šventės daugiau nė karto galbūt ir neapsirengsite. Esu tikra, kad kiekviena moteris gali kažką gražaus susikurti iš to, ką jau turi, priderinusi naują gražų šalikėlį, auskarus, karolius ar pirštinaites... Kitas patarimas – nesusikraukite ant savęs visų papuošalų. Esu pastebėjusi, kad kai kurios moterys tą labai mėgsta. Siuvu prabangią suknelę klientei, o ji man sako: „Aš dar auksinę grandinėlę užsidėsiu ir auksinį laikrodį“... Nieko nereikia. Jei suknelė prabangi – jokių kitų aksesuarų, jokių papuošalų. Leidžiu savo klientėms įsiverti į ausis rubinus, smaragdus, štai ir viskas. Visada esu už prabangų kuklumą. Paskutinis ir pats svarbiausias mano patarimas moterims – visada mylėti. Kai mane kas pagiria, kad puikiai atrodau, atsakau: „Nuo galvos iki kojų esu apsirengusi meile. Tai yra etiketė, kuri niekada neišeina iš mados.“
Viskas, ko mums reikia, yra gamtoje, čia – visos spalvos, puikiausi deriniai... Nieko ieškoti nebereikia, belieka tik stebėti, kopijuoti ir galvoti, ką iš tų derinių galima sukurti.
Kartais ateina moterys gražiomis figūromis, puikiomis kojomis, o paslėpusios visa tai po kažkokiais rauktais sijonais, plačiomis palaidinėmis. Kai tokią moterį išrengiu, pamatau, kokia ji graži... Senos ir negražios yra tik tos, kurios pačios nori tokios būti.