„Mergaitės iš Ukrainos vaikų namų pateko į didelę bėdą, jas per prievartą ketina išvežti atgal į karą. Šiuo metu Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ vaikai yra globojami Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre, tačiau gauta duomenų, kad jie privalės liepos pabaigoje išvykti atgal į Ukrainą.
Nežinau, kaip tiksliai išreikšti skausmą ir pyktį žodžiais. Kaip išlieti bejėgiškumą ir neviltį, kai širdis verkia ir kraujas verda. Bet aš pabandysiu, nes tai reikia žinoti, kad suprasti į kokią didelę bėdą pateko keletas mergaičių iš Ukrainos vaikų namų. Šiuo metu Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ vaikai yra globojami Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre, tačiau gauta duomenų, kad jie privalės liepos pabaigoje išvykti atgal į Ukrainą.
Susiklostė tokia situacija, kad bendraujant su „Perlinka“ vaikų namų vaikais, jie pasitikėjo atsakingomis Lietuvos institucijomis, ir papasakojo, kad vaikų namai priklauso religinei bendruomenei, bei apie juose nuolat patiriamą spaudimą, kad vaikus periodiškai išveža į Jungtines Amerikos Valstijas, taip pat kad prieš juos naudoja psichologinį smurtą, draudžia bendrauti, palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais. Tokia informacija buvo gauta bendraujant su vaikų namų auklėtinių paauglių merginų grupe. Už tai, kad merginos papasakojo apie joms žinomas aplinkybes Lietuvos institucijoms, iš Ukrainos globėjų pusės prasidėjo grasinimai, kad „išdavikės“ bus nubaustos, kai vaikai grįš atgal į Ukrainą.
Mergaitės sąžiningai papasakojo apie savo išgyventą patirtį, kad jų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, ir dabar bijo, kadangi jaučia didelę grėsmę iš buvusių Ukrainos globėjų. Pastarieji manipuliuoja kitais vaikais, kiršija, skatina konfliktus. Globėjai viešai žada perauklėti nepaklusniąsias įdarbinant prostitute ir uždarant į psichoneurologinę ligoninę.
Tokiu būdu paskatinti kiti auklėtiniai atvirai tyčiojasi iš merginų, naudoja psichologinį ir fizinį smurtą. Vadina prostitutėmis ir išdavikėmis, žemina. Stumdo, apipila vandeniu, prasivardžiuoja, veržiasi į asmeninę erdvę. Jos pastarosiomis savaitėmis būdamos Trakų rajono Lentvario vaikų globos namuose neišeidavo iš kambario, jautė nuolatinę įtampą ir baimę.
Mergaitės yra labai nuoširdžios, savarankiškos ir sąmoningos. Viena iš jų 15 metų, ji mokosi prancūzų kalbos ir lanko gitaros pamokas. Kita ką tik išlaikė mokyklos egzaminus nuotoliniu budu ir dabar skaito knygas bei mokosi lietuvių kalbos. Tarp jų yra būsima grožio industrijos meistrė, o kita šešiolikmetė mergina svajoja apie mediciną, ji nuolat rūpinasi kitais. Tikiu, kad vieną dieną ji taps gera gydytoja. Jos visos aistringos futbolo sirgalės bet dabar jau tapo ir nuolatinės krepšinio gerbėjos. Visos jos neturi giminių, kuriems rūpėtų jų likimas ir nėra iš kur laukti pagalbos.
Vaikai patenka į vaikų namus, kai netenka savo šeimos. Jie neturi motinos ir tėvo, kurie kaip siena apsaugotų nuo priešiško ir grobuoniško pasaulio. Nėra kam jų ginti. Jie taip pat negali pasirūpinti savimi, nes kiekviename žingsnyje reikia globėjo sutikimo. Nuolat žeminamos, nepaisoma jų žmogaus teisių. Štai kodėl joms reikia mūsų visų pagalbos!
Mergaitės nenori grįžti į savo kilmės šalį dėl visiškai pagrįstos baimės, kad su jomis bus žiauriai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas. Egzistuoja rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai, ir saugumui. Jos negali grįžti i savo gimtą šalį dėl persekiojimo pavojaus, karo ir smurto.
Jos nori pasilikti ir ketina prašyti prieglobščio Lietuvoje.
Susidariusi situacija kelia realią grėsmę vaikams, jų interesams ir saugumui. išvykus į Ukrainą, ar į kitą šalį, bus uždrausta palaikyti ryšį su Lietuva, teirautis dėl jų gyvenimo, teikti joms pagalbą, paramą, bus naudojamas jų atžvilgiu, spaudimas ir galimai ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas.
Prašau mūsų visuomenę ir teisėsaugą atsižvelgti į šią sudėtingą situaciją dėl galimos prekybos vaikais ir pavojaus vaikų gyvybei, užtikrinti vaikų teises bei saugumą paliekant juos saugioje aplinkoje Lietuvoje.
Mes visi turime padėti likimo nuskriaustiems Ukrainos vaikams, likusiems be tėvų globos. Tačiau blogiausia ką galime pasiūlyti-tai gyvenimą vaikų namuose, neužtikrinant jiems saugumo ir gyvenimo be pavojaus. Tuo labiau gražinti vaikus į karą, ten, kur jie bus persekiojami ir kur jiems gresia keršto rizika.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovų blakstenos yra užmerktos. Galbūt jos atsimerkia tik tada, kai gauname jaunų merginų kūnus, įvyniotus į kilimą, noriu tikėti kad taip nėra...
Pagalvokime apie tai, kad dabar žiaurumo lygis labai aukštas. Ir jei jos bus išvežtos, mes jau negalėsime joms niekuo padėti.
Kaip mes gyvensime po to, jeigu su merginomis nutiks nelaimė? Jeigu mes jas prarasime? Štai jos, gyvos ir sveikos sėdi čia, šalia mūsų ir sako kad bijo grįžti, nejaugi mes negalime nieko padaryti ir per prievartą išsiųsime jas atgal į karą? Privalome joms padėti dabar, kol jos yra po mūsų Lietuvos saule“, – į visuomenę kreipėsi moteris.
