Šį savaitgalį Alytaus Suvalkų gatvėje miela šventė: artimieji ir kaimynai su 90 metų sukaktimi sveikina batsiuvį, karo veteraną Joną Packevičių. Kartu bus paminėtas ir pono Jono vyresnio sūnaus Romualdo eilinis gimtadienis: tėvas ir sūnus gimę tą pačią dieną – rugsėjo 5–ąją. Šią dieną gimusi ir viena iš dviejų Romualdo dukterų, tiesa, ji šventėje nedalyvaus – abi su sese jau senokai gyvena Anglijoje.
Į dešimtą dešimtį jau įžengusį J.Packevičių aplinkiniai dėmesiu apsupa ne tik atmintinomis dienomis. Senolį myli ir gerbia kaimynai, jo buitimi rūpinasi kartu gyvenantis sūnus Romualdas (jaunesnis sūnus Vytas gyvena Lazdijų rajone) ir geroji tų namų dvasia – kaimynė Birutė. O, regis, dar taip neseniai pono Jono profesine meistryste džiaugėsi daugybė alytiškių – jis garsėjo kaip puikus batsiuvys.
Meistrą vertino ir Maskvoje
Kurpiaus amato ponas Jonas sako ėmęsis nuo dešimties metų. Tiesa, vaikystėje teko ir pasiturinčio alytiškio karves ganyti. O keturis pradžios mokyklos skyrius baigusį Jonuką tėvas nuvedė mokytis amato pas vyresniosios kartos alytiškiams gerai žinomą meistrą Kazimierą Jakučionį.
Vaikas batsiuvyste susidomėjo, greitai pramoko šio amato. Pasakodamas apie praėjusį laiką J.Packevičius nenutyli, kad pradžia buvo sunkoka – kol susipažino su visais batsiuviui reikalingais instrumentais, perprato jų galimybes. Iš mokytojo perėmęs amato gudrybes, Jonas pradėjo dirbti savarankiškai.
Ramiai klojosi jaunojo kurpiaus gyvenimas, kol užklupo karas. Tarnavęs rusų armijoje J.Packevičius drauge su kitais kariais buvo rengiamas į frontą ties Šiauliais. Nuo aršių mūšių, o galbūt – ir nuo pražūties jauną alytiškį apsaugojo vienas karininkas. Jis vyko į Maskvą, o kareivį Joną pasiėmė kaip pagalbininką – kad lagaminą neštų. Maskvoje alytiškis vėl atsidūrė savo rogėse: tebebuvo karys, bet grįžo prie savo profesijos. „Mane tas karininkas laikė kaip batsiuvį“, – aiškina senolis. Sako, buvo daug kam reikalingas, daug klientų jo ieškojo. Juk auksinių rankų meistrą jo darbai giria – kitokios reklamos nebereikia.
Kaip karo dalyvis J.Packevičius kas mėnesį gauna tam tikrą piniginę išmoką iš Rusijos. Pasak sūnaus Romualdo, kasmet per Pergalės dieną tėvas ir apdovanojimų gaudavo, bet visus savo ordinus kitiems išdalijo.
Vadovavo buitiniui
Maskvoje Jonas išgyveno apie šešerius metus. Grįžęs į tėvynę, į gimtąjį Alytų, sukūrė šeimą, po kurio laiko pasistatė dabartinį namelį Suvalkų gatvėje. Sūnus Romualdas gimęs dar senajame name prie buvusios senos autobusų stoties.
Daug metų J.Packevičius vadovavo buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui. Žinoma, ir savo profesijos neapleido. Siuvo batus pagal užsakymus visokiausioms kojoms: siauroms ir plačioms, su aukšta keltimi ir plokščioms, išmatuodavo ponių bei panelių ir lieknas, ir drūtas blauzdas. Ir vyrams siūdavo batus – aulinius ir lengvus, paprastus ir šventadienius. Romualdas pamena, kad tėvukas dar gana neseniai, gal prieš metus, savo dirbtuvėje kažkokį apavą taisęs.
Dabar jau nebesiuvantis, netaisantis – regėjimas nebe tas, viena akimi po nenusisekusios operacijos prastai mato. O dirbtuvėse amatininko rankų dar besiilgi visa reikalinga technika, instrumentai, virtinės kurpalių... Nė vienas iš Jono sūnų batsiuvio amatu nesusidomėjo. Romualdas pabandė, bet, sako tėvukas, neturėjo akvatos. „Nuobodu visą laiką vienoj vietoj sėdėt“, – aiškina R.Packevičius, daugiau nei keturiasdešimt metų išdirbęs suvirintoju.
O gal ūpą dar sugrįžti prie batsiuvio darbų atėmė ir neganda?.. Sunkūs šie metai ponui Jonui – gruodžio pradžioje neteko savo žmonos Onutės. Senolį prislėgė begalinis sielvartas. Pasak sūnaus Romualdo, tėtis taip skaudžiai neišgyveno nei palaidojęs savo tėvus, nei kitus artimuosius, teko net medikų pagalbos kreiptis. Na, kaip nežeis praradimas savo moters, su kuria darniai, taikiai išgyventa daugiau kaip šešiasdešimt metų?.. R.Packevičius prisimena: mama buvusi griežtesnė nei tėtis; tėvukas – nerūstus, atlaidus, gal tik kartais truputį pabardavęs. O.Packevičienė dirbo virėja ne vienoje Alytaus viešojo maitinimo įstaigoje. Ir savo šeimą labai gardžiais patiekalais lepindavo. O savaitgaliais ant šeimos stalo, už kurio dažnai sėsdavo ir atvykę giminaičiai, būtinai būdavo cepelinų, bulvių plokštainio ar vėdarų.
Veiklus nuo ankstyvo ryto
Dar neatslūgo netekties skausmas, smelkiasi iki tol turbūt nepažintas vienatvės jausmas, tačiau ponas Jonas jau grįžo prie įprastinių savo kasdienos ritualų – nepratęs dykas sėdėti ir tik liūdėti. Senolis keliasi labai anksti. Sūnus teigia, matyt, pagal įprotį: pačiais darbingiausiais metais tėvukas jau ketvirtą valandą ryto pradėdavo darbuotis.
Rytais – tradicinis apsilankymas visai šalia namų esančiame turguje, kur J.Packevičius visada pats perka labai mėgstamo pieno ir sūrio. Pats ir mokesčius kioskelyje susimoka, o pasiskaičiuoti mokėtinas sumas padeda kaimynas.
Nors sodelio prie namų, šiltnamio augaliją prižiūri Romualdas, senolis nenustygsta nesurinkęs nukritusių lapų, neišrovęs ne vietoje augančios žolės, o žiemą skuba nuvalyti sniegą prie savo namų. Įprastinių pasivaikščiojimų ponas Jonas neatsisako net ir per didžiąsias žiemos slidumas.
Maitinasi paprastai, labai mėgsta makaronų sriubą – gali valgyti kasdien. Per dieną sukremta daugybę obuolių – tik paduok.
J.Packevičius mėgsta pasiklausyti žinių per radiją, o dar labiau – laikraščius skaityti: vis parsineša iš kaimynų Žebrauskų, prenumeruojančių ne vieną leidinį.
Jeigu kas parodo turguje nusipirktus batus, garbaus amžiaus batsiuvys atidžiai apžiūri ir įvertina, dažnai – nelabai palankiai. „Sunku suderinti mano darbą su šiuolaikiniu“, – tikina senolis, leisdamas suprasti, kad anksčiau batai siūti tvirtesni, patvaresni, kokybiškesni.
