„Lėksime į Nidą, pasisėdėsime ten su draugais. Gimtadienius visada švenčiu su šeima, draugais.
Anksčiau minėdavau žymiai trankiau, bet dabar nežinau kas pasidarė – ar nesinori, ar esame pernelyg užsiėmę vaikais, bet tokių „balių“ jau neberengiame. Nutolome nuo tų didelių švenčių“, – teigė jis.
Gimtadieniams pats D. Norvilas tikina per daug nesiruošiantis ir didelės svarbos jiems neteikiantis:
„Nekreipiu dėmesio, ar jubiliejus, ar ne. Bet visada norisi atšvęsti. Nes jeigu susirenki kažkokioje sodyboje, visada dirbi, o ne pats šventi. Man labai patinka nueiti į gerą restoraną su pačiais artimiausiais, pavakaroti ir man to gana.“
Savų švenčių vis mažiau
Pats Deivis svarsto, kad galbūt nuolatinis buvimas koncertuose, asmeninėse, darbo šventėse sumenkina savų švenčių svarbą ir dėl to jų jo gyvenime darosi vis mažiau.
„Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl nedarau masinių balių. Gana daug atidirbu šventėse, turbūt esu šiek tiek pavargęs nuo žmonių šventėse.
Man labai patinka būti tarp žmonių, su jais bendrauti. Mano darbas yra labai geras, bet energijos atiduodi labai daug ir paskui lieka tik nuovargis, noras pailsėti“, – neslepia D. Norvilas.
Paklaustas, kaip jis atsipalaiduoja, vyras tikina, kad tai geriausiai pavyksta padaryti vienumoje, apsuptam gamtos.
„Mano geriausias poilsis yra gamtoje, kažkur sodyboje Zarasuose. Tai darau turbūt jau dešimt metų. Ten lekiame visada, kai turime laisvą minutę – ir žiemą, ir vasarą.
Jau seniai turime norų ten persikraustyti, bet vaikai mus laiko čia. Ir, ko gero, laikys, kol baigs mokyklą“, – teigia žinomas vyras.
Norvilų ramybės oazėje Zarasuose – pilna darbų visai šeimai. Atšilus orams čia reikia ir žolę pjauti, malkas kapoti, iš daržų rauti piktžoles.
„Vaikai tikrai padeda su ūkiniais darbais, bet aš ir pats imu trimerį, ir malkas kapoju. Tai ir geras sportas, ir tuo pačiu lašinį gali patirpdyti. Tai gera mokykla patiems vaikams.
Dabar tie geoterminiai šildymai visus išpaikino, tegul sužino, kiek reikia prisiliesti prie medžio, kol jis tampa šiluma žiemą“, – sako pašnekovas.
Paklaustas, ar su šeima save laiko ūkiškais žmonėmis, vyras nusišypso. „Esame tokie mėgėjai. Taip, aš geniu ir šakas, bet geniu taip, kaip pats tikiu, kad yra gerai.
Pats nupurškiu ir vabalus nuo augalų. Tikrai nesame sodininkai, kurie kaifuoja nuo to. Aišku, džiaugiamės, kai užauga mūsų obuolys, morka.“
Gimtadieniai – gera proga apsvarstyti tiek prabėgusius metus, tiek sau išsikelti tam tikrus tikslus.
„Svajonių, norų turiu dar nemažai. Aš pats dar ir pabėgioju, ir teniso kamuoliuką pamušinėju. Manau, kad anksčiau ar vėliau įgyvendinsiu visas“, – nedaugžodžiavo pašnekovas.
Sūnūs – ir skirtingi, ir panašūs
Tarp muzikantų tėvų augę Deivio sūnūs – Emilis ir Rėjus – ir patys neslepia tiek savo muzikinių sugebėjimų.
„Emilis dar ieško savęs. Gali muzikuoti, bet nededa be proto daug pastangų į tai ir sako, kad savo ateities su muzika tikrai nesies. O mažylis Rėjus tikrai yra labai artistiškas, muzikalus, turi puikią klausą. Bet, sakyčiau, kad yra be proto didelis perfekcionistas.
Kiekvieną kartą, kai jam kažkas nepavyksta, jis apsiverkia. Jis nori visko čia ir dabar, nesupranta, kad tikslams pasiekti reikia laiko. Labai įdomus jo charakteris... Viską jam reikia padaryti be klaidų. Jis yra toks ir viskas, mes jį galime tik raminti“, – sūnų apibūdina tėvas.
Sakoma, kad daugelio menininkų, atlikėjų šeimose gyvenantys vaikai dažnai suka savu, o ne tėvų keliu. Visgi ne sykį kartu su vaikais pats Deivis yra pasirodęs ir scenoje.
„Ką jie norės, tą gyvenime ir rinksis. Tikrai nesu iš tėčių, kurio vaikai privalomai turi eiti jo keliu. Noriu, kad jie būtų laimingi darydami tai, kas jiems patinka. Manau, kad vaikai savotiškai tos scenos jau „atsikando“.
Jie dažnai būna su mumis, važiuoja į renginius, tad mato viską, kaip atlikėjai uždirba savo duoną“, – tikina atlikėjas.
Pomėgių Norvilų šeima turi nemažai – jie ne tik aktyviai mėgsta leisti laisvalaikį, bet ir mėgsta sukti ratus aplink pasaulį.
„Mes patys labai mėgstame sportuoti. Paskutinis mūsų užsidegimas yra lauko tenisas. Šalia mūsų yra teniso kortas, tad ten einame kiekvieną dieną. Kai būname Vilniuje, visada su užsidegimu ten kaifuojame.
Ką tik grįžome iš Vokietijos, apsukome ratą aplink. Tokią automobilinę kelionę darome vieną kartą per metus, manau, kad Vokietija turbūt yra tolimiausia vieta, kurią per daug nenuvargdami galime pasiekti su vaikais. Pasiimame senelius ir lekiame į Dresdeną, Leipcigą, paskutinė stotelė buvo Heidės atrakcionų parkas, kur nuostabiai praleidome laiką“, – teigė jis.
