Dažymas – bene vienintelis apdailos etapas, kurį, atrodytų, gerai išmano visi šeimos nariai. Profesionalūs dažytojai lyg anekdotą pasakoja istoriją apie dažų parduotuvėje susiginčijusius žmoną ir vyrą – jie vietoje 30 litrų nusiperka 30 vieno litro skirtingų spalvų dažų kibirėlių. Taigi, dažyti galima ir patiems, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie susiję su dažų savybėmis. Nuo to priklauso galutinis rezultatas, nes ir kokybiški, ir prasti dažai, įpilti į naujus kibirėlius, atrodo patraukliai.
Gruntavimas prieš dažymą
Norint pasiekti geriausią rezultatą, prieš dažant dažniausiai būtina naudoti gruntą arba giluminį gruntą. Gruntas – specialios sudėties medžiaga, kuri padeda dažams geriau sukibti su dažomu paviršiumi. Dažant gruntuotą paviršių dažai lengviau liejasi, todėl spalva ir blizgesys atrodo daug patraukliau. Kokybiškas gruntas sulaiko (blokuoja) dėmių skverbimąsi per dažų plėvelę. Tai labai svarbu dažant latekso dažais, kurie šiuo požiūriu yra labiausiai komplikuoti.
Beveik visą gruntą galima spalvinti, tuo tarpu giluminį gruntą – ne. Pagrindinė giluminio grunto paskirtis – surišti, sutvirtinti porėtus paviršius: oro sąlygų paveiktą tinką ar betoną, kreiduotą paviršių tam, kad nudažius susiformuotų vienodai blizganti dažų plėvelė. Prieš gruntavimą paviršius turi būti tinkamai paruoštas. Kad ir kokį gruntą naudotumėte, gruntuojamas paviršius visada turi būti švarus ir be dulkių, purvo, suodžių, atsilupusių ar besilupančių dažų, kitų nešvarumų. Dažnai kyla klausimas, ar giluminis gruntas tinka senam kreiduotam lubų paviršiui. Atsakymas yra vienareikšmis – seną kreidą būtina ne tik nugremžti, bet ir porą kartų nuplauti. Tuomet betono monolitą galima glaistyti, o vėliau gruntuoti giluminiu gruntu. Priešingu atveju, jei liks nors vienas sluoksnis net ir labai stipriai prilipusios kreidos, galima tikėtis kad volelis su klampiais dažais atplėš grunto saleles.
Vonioje, dušo kabinoje, virtuvėje ir kitose drėgnose patalpose naudojami garus sulaikantys gruntai. Jie padeda išvengti garų prasiveržimo ir apsaugo nuo pažeidimų kitoje sienos pusėje esančius sluoksnius.
Juostos – dažų kokybės ir meistro kvalifikacijos indikatorius
Patyręs dažytojas pasakys, kad baisiausias patalpų dažymo etapas yra apsauginių juostelių nuėmimas. Nemaloniausia, kai nedideli dažų gabalėliai nusiplėšia su juostele. Tuomet sugadintas vietas reikia glaistyti, šlifuoti ir vėl gruntuoti bei dažyti.
Volelių naudojimas dažymui vertas atskiro straipsnio, tačiau reikėtų paminėti pagrindinius dalykus. Dažymui skirti voleliai gaminami iš poliesterio (porolono, vestino-dirbtinio kailio, geltonojo vestino-tvirto paviršiaus), natūralių medžiagų (ožkos, lamos, avies kailio, veltinio, kaučiuko), poliakrilo, poliamido. Volelio plauko ilgis svarbus paviršiaus struktūrai suformuoti – kuo plaukas ilgesnis, tuo ryškesnė bus nudažyto paviršiaus struktūra. Svarbu atkreipti dėmesį į volelio kraštus – suapvalinti paliks mažesnę sudūrimo juostą, o voleliu su viena anga bus galima dažyti iki sudūrimo su kita plokštuma. Kokį volelį rinktis, dažnai priklauso nuo dažų tirštumo, tačiau svarbiausia, kad volelis suktųsi, o ne slystų. Perkant volelius reikėtų pasiteirauti, ar platūs voleliai (25 cm) suderinami su tokio pat plauko mažesniais voleliais (pvz., 7, 10, 18 cm). To reikia siekiant suderinti dažymo zonas ties kampais su viso ploto dažymu.
Dažų spalvinimas
Prekybos centruose galima rasti vien baltos spalvos dažų, pagamintų vandens pagrindu. Tačiau dažniausiai pirkėjai ieško įvairių spalvų, subtiliausių atspalvių produktų, kurie atitiktų jų įsivaizduojamą sienų dekoro viziją. Dažams reikiamą spalvą gamina specializuoti centrai. Tačiau šiame etape būna daug nesusipratimų. Sutaupyti norintys žmonės dažus sienoms, luboms, fasadui perka skirtingose vietose, be to, interjero dizaineriai dirba su savo pamėgtomis paletėmis. Tačiau sunku bus atitaikyti, pavyzdžiui, dažus, pasirinktus iš Tikkurila Simphony spalvininko San Marco dažų centre ir atvirkščiai.
Kitas svarbus dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, – pasiryžimas patiems pigmentuoti prekybos centruose esančiais vadinamaisiais kolerais. Šie gaminiai yra ne kas kita kaip intensyvaus atspalvio dispersiniai dažai, kurie baltus dažus tik praskiedžia. Tuo tarpu pigmentai, iš kurių gaminami reikiamos spalvos dažai, – tai įvairios mineralinės ir sintetinės kilmės medžiagos, kurios dėl savo unikalios sudėties gali nuspalvinti baltus dažus pačiomis intensyviausiomis ar tamsiausiomis spalvomis.
Vandens emulsiniai dažai – asortimentas ir savybės
Vandens emulsiniai dažai – tai dažai, kurių rišamoji dalis yra vanduo. Pigmentai ir polimerai nėra ištirpę vandenyje, o tiesiog susimaišę su juo. Kuomet dažai išgaruoja, polimerinė plėvelė lieka ant gruntuoto paviršiaus. Nuo vandens polimerinės dispersijos tipo priklauso dažų pavadinimas. Dažai gali būti vadinami akriliniais, stireno akriliniais, viniliniais, emulsiniais akriliniais ir panašiai. Taigi, ant dispersinių dažų etiketės esantys sudėtingi žodžiai emulsiniai, lateksiniai ar akriliniai praktiškai yra dažų sinonimai.
Vandens emulsiniai dažai pralaidūs vandens garams, nors ir mažiau nei silikatiniai, todėl nepriekaištingai tinka dažyti plytinius, betoninius, gipso kartono, tinkuotus paviršius. Šie dažai nesisluoksniuoja, nes gerai sukimba su paviršiumi. Plaunant matinius dažus, paviršių galima nepataisomai sugadinti, tuo tarpu vandens emulsiniai dažai gerai sugeria šviesą – jie yra sodrios spalvos, neblizga ir paslepia nedidelius nelygumus.
Vieni moderniausių vandens emulsinių dažų yra akriliniai. Tai akrilinės dervos pagrindu pagaminti dažai. Jie gerai praleidžia vandens garus, elastingi, o plėvelė – tvirta. Jie yra brangesni nei šios subgrupės dažai, įvardijami kaip vinilakriliniai, tirolakriliniai ar akrilsilikoniniai. Pastarieji yra pigesni, tačiau jų savybės prastesnės nei akrilinių dažų.
Svarbiausia dažų savybė – laisvųjų organinių junginių kiekis juose
Kiekvienam žinomas šviežias remonto kvapas. Jis išsiskiria iš remontui naudojamų medžiagų. Ypač daug kvapiųjų medžiagų yra naudojama dažuose, dažaluose, lake. Tai įvairūs tirpikliai: stirenas, toluenas, ksilenas, formaldehidas, spiritas, terpentinas, acetonas, metanolis, izopropilo alkoholis. Kokį klausimą užduoda dažų ieškantis ir apie juos mažai išmanantis pirkėjas dažų parduotuvėje?
Anot UAB Denimas dažų specialistės Rūtos Morkūnienės, pirmiausia klausiama apie kainą, išeigą ir blizgumą. Tačiau viena svarbiausių dažų savybių yra jų cheminė sudėtis, o konkrečiau – vadinamųjų lakiųjų organinių junginių (LOJ) kiekis juose. Kuo dažuose daugiau lakiųjų organinių junginių, tuo stipresnis jų skleidžiamas kvapas. Nuo šių dalykų priklauso tiek dažytojų, tiek dažytose patalpose gyvenančių žmonių sveikata. Ypač daug LOJ yra nekokybiškuose dispersiniuose, aliejiniuose, aerozoliniuose dažuose, lake, lazūroje. Alkidiniuose ir emalio dažuose LOJ kiekis visada yra gerokai didesnis nei vandeniniuose dažuose. Taigi, jeigu rūpinatės savo ir vaikų sveikata, pirmiausia ant dažų etiketės ieškokite šios informacijos.
Pagrindinės dažų savybės
Dažams, kurių sudėtyje yra vandens, taikomas Europos standartas DIN EN 13300, įsigaliojęs nuo 2001 m. lapkričio ir pakeitęs DIN 53778. Standartas DIN 53778 (minimalūs reikalavimai emulsiniams dažams) taikomas tik baltiems interjero dažams, tuo tarpu DIN EN 13300 (vandens pagrindu pagamintos dengimo medžiagos, skirtos sienoms ir luboms pastatų viduje dažyti), galiojimas išplėstas visiems baltiems ir spalvotiems dažams bei tinkui. Trumpai aprašysime pagrindines jų savybes.
Atsparumas dėvėjimuisi
Paminėsime trečiąją svarbią savybę – atsparumą dėvėjimuisi arba trynimui. Pagal šią savybę dažai skirstomi į penkias klases. Klasės nustatomos dažų sluoksniu dengiant juodą PVC plėvelę, o po 24 valandų dažams išdžiūvus, specialia kempinėle paviršius trinamas 200 kartų. Testo metu džiovinama džiovyklose, kuriose nustatoma 50 laipsnių šilumos temperatūra ir 55 proc. drėgnumas. Mažiau atsparūs 4 ir 5 klasės dažai trinami vos 40 kartų.
Blizgumas
Gamintojai savo produktams nustato keturis skirtingus blizgumo lygius: blizgieji, vidutinio blizgumo, matiniai ir šilko matiniai dažai. Pagal naują DIN EN 13300 ypač blizgiųjų dažų vandens pagrindu nėra. Atkreipiame dėmesį, kad vidutinio blizgumo dažai gali būti žymimi kaip pusiau blizgieji, pusiau matiniai arba šilko matiniai. Taigi, pasitaiko atvejų, kai, pavyzdžiui, virtuvė nudažoma vadinamaisiais blizgiaisiais dažais, o rezultatas atrodo lyg būtų dažyta matiniai dažais.
Daugeliu atvejų galioja taisyklė, kad kuo dažai blizgesni, tuo tvirtesnę ir atsparesnę plovimui ir trinčiai plėvelę jie suformuoja. Blizgieji dažai atsparesni plovimui ir trinčiai, jie mažiau tepasi. Tačiau blizgieji dažai turi ir trūkumų – jie pabrėžia visus paviršiaus nelygumus ar kitus defektus. Visiškai matiniai dažai nėra atsparūs plovimui, todėl paprastai naudojami luboms sausose patalpose dažyti.
Dengiamumas
Viena pagrindinių dažų savybių yra jų dengiamumas. Tai yra dažų galimybė uždengti arba paslėpti dažomą paviršių. Naudojant geriau dengiančius dažus kartais reikia mažiau sluoksnių, taupomas brangus laikas, pinigai, išvengiama papildomo darbo. Dengiamumą pagerina didelis kiekis kokybiško pigmento, specialūs priedai, padedantys suformuoti vienodą, lygią dažų plėvelę, didelis procentinis kiekis kietųjų dalelių dažuose. Visi šie priedai yra brangūs, todėl aukštos kokybės dažai kainuoja daugiau nei paprasti. Su tuo susijusi ir dažų išeiga, kuri yra dažniausiai nurodoma ant pakuotės ir rekomenduojama gamintojo. Neviršykite nurodytos išeigos ir dažykite tokį plotą, koks nurodytas etiketėje, kitaip padengsite plonesniu sluoksniu nei rekomenduojama, dėl to suprastės dengiamumas.
Dažų dengiamumas skirstomas į 4 klases:
1 klasė ≥ 99,5 kv. m/l;
2 klasė ≥ 98 ir 99,5 kv. m/l;
3 klasė ≥ 95 ir 98 kv. m/l;
4 klasė < 95 kv. m/l.
Bandomieji dažai pagal gamintojo nurodytą išeigą tepami ant kontrastinio lapo, susidedančio iš juodų ir baltų plotų. Vėliau dispersiniai dažai džiovinami džiovykloje, kuriose cirkuliuoja oras, tada matuojama spektriniu fotometru. Skaičiuojama pagal supaprastintą formulę KV(%) = Yw/Ys x 100, kur Yw – ryškumas ant balto ploto, Ys – ryškumas ant juodo ploto.
Pagrindinės problemos dažant sienas ir lubas
1. Prastas dengiamumas
Pasitaiko atvejų, kai išdžiūvusi dažų plėvelė neuždengia prieš tai buvusio paviršiaus. Siekiant to išvengti naudojami aukščiausios kokybės įrankiai, konkretiems dažams rekomenduojamo plauko ilgio volelį. Būtina vadovautis gamintojo pateiktomis dengiamumo normomis. Neužmirškite nugruntuoti paviršiaus prieš dažymą.
Reikėtų aptarti ir dažymą ryškiomis spalvomis, ypač raudonais ir geltonais dažais. Skirtingai nei neorganiniai pigmentai (geltonas ir raudonas geležies oksidas), geltoni ir raudoni organiniai pigmentai neturi gerų dengiamųjų savybių. Taip yra todėl, kad organiniai pigmentai nepakankamai gerai sugeria šviesą – ji prasiskverbia iki pagrindo, tad jis tampa matomas pro dažų sluoksnį. Dengiamumo problemą dažant ryškiomis spalvomis galima spręsti dviem būdais. Pirmasis – gruntas pigmentuojamas atitinkama spalva. Antrasis – paviršius gruntuojamas pilkos spalvos gruntu.
2. Po dažymo atsirandančios dėmės
Pasitaiko atvejų, kai reikia uždažyti įvairius grafičius, kurie dažniausiai piešiami ne flomasteriais, o nitroemalės balionėliais. Kaip sakė UAB Valkor Enterprises vadybininkas Pranas Pocevičius, tokius piešinius prieš dažant reikia blokuoti baltos spalvos gruntu (pvz., SEAL GRIP 17-921). Jis tinka blokuoti įvairios kilmės dėmes: rašalo, suodžių, vandens, markerių, taninų. Jis tinka įvairiems paviršiams – medienos, plytų, mūro, tinko, betono, aliuminio it galvanizuoto metalo. Kai dėmės yra labai aktyvios, po 24 valandų gali prireikti dengti antrąjį sluoksnį. Išdžiūvusio grunto sluoksnis sudaro apie 40 µm storio pėvelę. Šiuo gruntu galima gruntuoti tiek viduje, tiek lauke esančius paviršius teptuku, voleliu arba purškiant. Taip pat šio tipo gruntą galima nuspalvinti norima spalva.
3. Hermetiko trūkimas sandūrose
Plyšiai, būdingas dažų trūkinėjimas kampuose atsiranda dėl prastos kokybės netinkamos rūšies hermetiko (pvz., latekso arba vinilo pagrindu pagaminto hermetiko naudojimo ten, kur esama kontakto su vandeniu). Rekomenduojama naudoti tik aukščiausios kokybės akrilinius arba silikono pagrindu pagamintus akrilinius hermetikus, kurie yra pakankamai elastingi ir prisitaiko prie galimo paviršiaus judėjimo.
4. Volelio žymių susiformavimas
Dažant voleliu ant dažomo paviršiaus gali atsikartoti jo tekstūra arba paryškėti volelio kraštų paliktos linijos. Priežastys gali būti šios: netinkamas volelis, netaisyklingas, chaotiškas dažymo voleliu būdas, įtaką daro ir dažų kokybė. Siekiant išvengti nepageidaujamo volelio rašto reikėtų nenaudoti volelių su ilgais plaukais. Taip pat reikėtų naudoti tik aukščiausios kokybės volelius. Neleiskite dažams sukietėti volelio galuose. Dažyti pradėkite nuo artimiausio kampo prie lubų ir dažykite sieną ne didesniais nei 2 kv. m plotais. Dažus reikėtų paskirstyti M arba W formos zigzagais nuo viršaus į apačią.
5. Rėmelio atsiradimas lubų ir sienų sandūroje
Tokia problema gali iškilti, kai siena yra dažoma voleliu, tačiau jos kraštai nudažomi teptuku. Tepant dažus teptuku jie išsilieja mažiau nei dažant voleliu, todėl gaunama plonesnė dažų plėvelė ir tamsesnė spalva. Taip pat gali likti teptuko plauko linijų. Taigi, kraštus ties lubomis ar kampų vietas verta dažyti nedidelio pločio voleliu.
Autorius Vygintas Čeikauskas
