Nemaža dalis žmonių šiais laikais kenčia nuo darboholizmo, kuris Vakaruose jau yra laikomas rimta liga. Darboholikais žmones paverčia tebevyraujanti nuomonė, kad gerovę galima užsitikrinti tik daug ir sunkiai dirbant.
Psichoterapeutus neramina, kad dažnai vaikai yra auklėjami, jog norint gerai ir laimingai gyventi, reikia labai daug dirbti. Retai akcentuojama, kad norint gyventi pilnavertišką gyvenimą, labai svarbu ir pailsėti. Todėl nenuostabu, kad suaugę jie pradeda varstyti gydymo įstaigų duris.
Pabrėžtina, kad darboholikai daug dirba ne todėl, kad jiems tai teikia malonumą, o todėl, kad nedirbdami jie jaučia nerimą. Gydytojai žino atvejų, kuomet kai kurie darboholikai norėdami užmigti pasideda šalia lovos savo nebaigtus darbus – taip jiems ramiau.
Liūdniausia, kad tokių žmonių darbas nėra nei našus, nei efektyvus. Dažniausiai dėl nuovargio jie atlieka daugiau betikslių veiksmų, o darbas nebekelia tiek malonumo, kiek teikdavo anksčiau. Darbas jiems tampa tarsi manija, narkotikas, be kurio nebemokama gyventi.
Darboholikai po kurio laiko dažnai „perdega“, pasidaro visiškai nedarbingi, pikti ir ciniški. Nuo darboholizmo dažnai kenčia tie, kurie nori atsiriboti nuo problemų. Darbas jiems – puikus būdas pabėgti nuo asmeninių problemų ir kasdienių rūpesčių namuose.
Sunku atostogauti
Kol dauguma žmonių atostogauja kurortuose ar keliaudami, darboholikas toliau pluša savo darbo biure, nes yra įsitikinęs, kad jei jis išeitų pailsėti, tai visas darbas sustotų.
Retas darboholikas savo šeimos nariams pasiūlys vykti atostogauti prie jūros ar į kitą šalį. Būtent jie skelbia, kad atostogos – tai ne dykinėjimo, o tobulėjimo, veikos pakeitimo metas.
Darboholikams net nereikia turėti oficialaus darbo: jie tiesiog gali būti labai užsiėmę, nes siekia gauti adrenalino, įveikti nepilnavertiškumo jausmą ir išvengti intymumo.
Tokiems žmonėms sunku atostogauti: tai – jiems tuščias laiko švaistymas. Truputį priimtinesnės jiems gali pasirodyti aktyvios atostogos: lipimas į kalnus, plaukimas baidare, sportavimas.
Gydosi kaip alkoholikai
JAV ir kai kuriose Europos šalyse veikia Anoniminių darboholikų organizacija, kuri, kaip ir anoniminiams alkoholikams, siūlo 12-os žingsnių programą. Organizacijos narius labiausiai jaudina faktas, kad, kitaip nei alkoholizmui, šiai priklausomybei visuomenė iš esmės vis dar pritaria.
Nors darboholizmą sunku apibrėžti, žmogus gali jį pajusti ‒ įsitikinę šį sutrikimą bandantys įveikti žmonės. Tačiau priešingai negu alkoholikai, kurie gali skaičiuoti blaivumą dienomis, darboholikai neturi kiekybinių matų, kuriais įvertintų savo problemą ar išsivadavimą nuo jos.
Psichoterapeutai pabrėžia, kad yra nemažai žmonių, kurie gali dirbti daug, tačiau nebūti darboholikais. Jie žino ribas, supranta, kad reikia ir pailsėti. Tokie žmonės dirba daug, bet su ugnele, jie neatsisako asmeninio gyvenimo, laisvalaikio, dėl darbo neužsidaro tarp keturių sienų.
Nerijus BUDRYS
