Ledi gimstama, o dama - tampama. Ką kiekviena garbinga namų židinio puoselėtoja privalo mokėti ir kokiomis savybėmis pasižymėti, lietuviai nuo seno išmanė ne prasčiau už konservatyviuosius britus. Šioje rubrikoje - apie tai, kas rūpėjo dailiajai lyčiai, kai nebuvo televizijos, manekenių kulto, soliariumų ir kremų kiekvienai kūno daliai.
Veido gražumui puoselėti dabar turime visą priemonių arsenalą. Praėjusio amžiaus pradžioje jį atstojo įvairios priežiūros technikos, į talką šaukusios ne tik mitybos koregavimą ar muilą, bet ir lietų. Ar taikyti praktiškai viename iš 1923 metų mėnraščio „Moteris“ numerių paskelbtas grožio pamokėles, spręskite pačios, tačiau iš jų neabejotinai sužinosite nemažai netikėtų įžvalgų apie savo organizmo sandarą bei funkcionavimą...
Vietoje kremo - lietaus kaukė
Veido odos švara - vienas reikšmingiausių grožio veiksnių, - mokė inicialais pasirašęs autorius. Kaip praustis - priklauso nuo odos būklės.
„Jei veidas „dega“, reikia praustis šiltame vandenyje. Skruostai dega, nes kraujas yra į veidą pritvinęs, o šiltas vanduo priverčia jį išsiskaidyti, - šitokį mechanizmą komentavo autorius. - Nusiprausus šluostytis irgi reikia mokėti. Visuomet reikia šluostytis minkštu rankšluosčiu, nes trynimas storu drabužiu storina odą. Negera praustis per dažnai - po kelius kartus į dieną, ir nevalia praustis bykaip - kaip sako: „nosį pamirkyti“.
Visa kita, pasak publikacijos, yra susiję su individualiomis savybėmis. „Viena jau penkių dešimtų metų moteris buvo labai gražaus veido. Jos oda turėjusi jaunos mergaitės skaistumą. Ji prausdavosi labai šiltame vandenyje. Sako, jis liuosuojąs odą ir dailinąs raukšles. Kita irgi pažymėtino gražumo moteris praususis tik šaltame vandenyje, o jos sesuo vakare praususis šiltame vandenyje, o ryte šaltame vandenyje, - geruosius pavyzdžius žėrė autorius, pridėjęs ir visai šiuolaikišką įžvalgą, kad „visos tos praktikos viena kitai priešinas, tačiau visos turi geros įtakos, matomai tas priguli nuo žmogaus odos ypatybių.“
Nusiprausus, pasak autoriaus, negerai iškart skubėti į lauką, mat „prausiantis odos akutės atsidaro ir staiga oro įtekmė blogai į jas veikia, oda storėja ir sproginėja.“
Užtat į lauką reikėtų skubėti per lietų: „Ne tik augalus ir gyvulius, bet ir žmogų visų geriau išprausia lietus.
Visam užsidengus išeiti ir išstatyti veidą į lietų. Taip pavaikščioti kokią valandą laiko. Lietus nuplaus dulkes, o maloni drėgmė išlygins smulkias nuo sauso oro įtekmės pasidariusias raukšlikes.“
Bučiavimosi žala
„Visos baltosios rasės moterys visuomet rūpinos švarumu, gražumu, baltumu, skaistumu savo veido
Dauguma yra įsitikinusios, kad odos spalvą ir švelnumą galima pataisyti tam tikrais vaistais. Daugelyje atvejų tas manymas yra klaidingas, - stereotipus neigė autorius. - Koks bebūtų kūno skaistumas, visuomet priklauso nuo sveikatos, kūno sudėjimo, temperamento. Aišku, kad pataisymui ir palaikymui kūno lyties skaistumo reikia geriau šauktis į higieną, negu į kosmetiką.“
Laimingosioms tiesiog pasiseka: „Yra šeimynų, kur graži lytis yra prigimta. Giminės tikrai sveikos, kurių nėra žudžiusi nė viena iš baisiųjų, žmoniją varginančių ligų.
Kartą užklausta viena moteris, kame paslaptis jos skaisčiai baltos odos su mėlynomis gyslelėmis, jos švelnaus veidų rausvumo, davė labai trumpą ir aiškų atsakymą: „Paeinu iš doros ir stiprios giminės.“
Tuo metu nepasižyminčioms iš prigimties geru veido tonu patariama imtis griežtų priemonių.
„Labai raudonas veidas nepageidaujama nei estetikos, nei higienos žvilgsniu. Yra tai ženklas, kad kūne per daug kraujo. Asmenys, turį labai raudoną veidą, kartais net akyse raudonas gysleles, apskritai daug valgo, mėgsta lepinties ir vengia sunkesnių darbų. Tokiems vertėtų patarti mažiau valgyti, ir ne taip maistingus daiktus, mažiau lepintis, daugiau dirbti, užvis fiziškai, kad kraujo sumažėtų“, - mokė autorius.
Nuo veido raudonumo taip pat siūloma koreguoti mitybą: „Nevalgyti sunkiai virškinamų valgių, negerti likerių.“
Kraštutinumai apskritai nebuvo sveikintini: „Išdžiūvę, liesi žmonės negali turėti skaisčią, švelnią odą. Tokiems nėra kito išėjimo, kaip pasistengti daugiau kūno įgauti.
Daugumui galima patarti lavinti savo charakterį. Gerai išdirbtas būdas - viena iš pirmųjų sveikatos ir skaistumo sąlygų. Nei liga, nei rūpestis tiek „kraujo nedžiovina“, kaip nepadorumas“, - kitu kampu į išvaizdos trūkumų šalinimą siūlė pažvelgti autorius.
Raudoni skruostai nekenkia - „nes jų raudonis atmuša veido baltumą“. Bet štai „stiprus nenatūralis skruostų raudonumas“, anot autoriaus, esąs negalios požymis, kaip ir „pilka, išblyškusi, panaši į tešlą, per daug balta, pažaliavusi, pageltusi veido išvaizda“.
„Veidas išblykšta, jei kas per mažai turi judėjimo, iš įpratimo ar iš reikalo per mažai temato saulės ir dienos šviesos“, - racionaliai pastebėta straipsnyje.
Autorius ragino „nekaitinti veido prie didelės šilumos“, kuri esą ypač pavojinga šviesiaplaukėms, ir vengti didelių šalčių - nuo jų veidas „mėlynuoja ir balsta“.
„Negirtinas dalykas yra didelis bučiavimos“, - santūriai pridūrė autorius, nedetalizuodamas, kuo odai žalingas šio malonumo poveikis.
Laiko pėdos veide
Atsikratyti didelės dalies raukšlių galima drauge su blogais įpročiais, - tikino autorius.
„Dažnas traukymas antakių palieka jų tarpe mažus, tiesius brūkšnius. Įprotis kilnoti antakius padaro brūkšnius skersai kaktos, kurie mažiausia penketu metų pasendina. Nuduotas, neširdingas, nenatūralis juokas palieka dvi dideli vagi, nuo nosies iki burnos kampų. Ilgas vakarojimas ant knygos pridirba apie akis ir gražiausį veidą kuoneveikiančių raukšlių“, - vardyta straipsnyje.
Kita vertus, natūralaus juoko pasekmės - raukšlės apie lūpas - esą visai negadina veido.
„Reikia rūpintis tik dėl tų raukšlių, kurių priežastys prašalintinos: linksmumas yra graži būdo ypatybė, kurios nereikia vengti. Ligos skausmai, rūpesčiai palieka ant veido raukšles, grįžtanti sveikata jas prašalina“, - mokė autorius.
„Tinkamas saugojimas gamtos suteiktų dovanų nėra uždrausta, tačiau viskas turi savo rubežių. Jei gražumas yra kiek pagirtinu ir reikalingu daiktu, tai kada tas nebeturi galo, yra labai negraži yda. Senatvė turi ateiti. Ir ji turi savo gražias puses, jei žmogus moka senti. Širdinga, rimta, pilna pasišventimo motina visumet yra vaikų mylima ir gerbiama, negu šalta, tuščia, nors visumet graži, - patarė autorius. - Jei nėra vaikų, jei trūksta malonių, rimtų įvairių rūpesčių jų auklėjime, geriau yra liuosą laiką sunaudoti tobulinimui savo širdies, proto, dalyvaujant visuomeniniame darbe.“
Ir, visai kaip šiuolaikiniai moterų guru, pabaigai „Moteris“ kvietė nepamiršti skirti laiko sau.
„Jeigu eina nuo pareigų ėjimo poilsiui valandėlė, gerai tris keturis kartus į dieną duot veidui pailsėti. Reikia užsimerkti ir likti visai ramiai, be judėjimo, net nemąstant nuo dviejų iki penkių minučių laikotarpio. Žinoma, jei tai yra galima nepraleidžiant svarbiųjų ir rimtųjų gyvenimo dalykų, - taktiškai pridūrė autorius. - Tie trumpi poilsiai darbe ir susijudinimuose, sako, sulaiką laiko pėdas ant veido.“
Bus daugiau
Pyragaičiai
Baltasis pyragaitis
Reikės: 0,5 puoduko sviesto, 1 puoduko cukraus, ‚bd puoduko pieno, 2 šaukštelių kepamųjų miltelių, 2 kiaušinių baltymų, 1,5 puod. miltų.
Sutrink sviestą, pridėk cukrų ir plak, kol gerai išsimaišys. Perleidus per sietuką miltus su kepamaisiais milteliais pridėk prie sutrinto sviesto. Supilk pieną ir pridėk gerai išplaktus kiaušinių baltymus. Kepk eilėmis ne per karštame pečiuje. Galima padaryti eilinį pyragą.
Kakavos pyragaitis
Reikės: 2 puodukų rudojo cukraus, 0,5 puoduko taukų ar sviesto, 0,5 puoduko kakavos, l puoduko rūgštaus pieno, 2,5 puoduko miltų, šaukštelio druskos, šaukštelio sodos, 0,5 puoduko šilto vandens.
Sumaišyk kakavą su cukrumi ir su sviestu. Pridėk rūgusį pieną, druską ir miltus. Ištirpink sodą šiltame vandenyje ir viską kartu sumaišyk. Suplak viską gerai ir kepk eilėmis.
Valerija LEBEDEVA
