Erikos Umbrasaitės knyga „Vienos krūties istorija“ – tai juodu humoru ir cinizmu pagardintas autobiografinis jaunos moters pasakojimas apie gyvenimą ir meilę, netikėtai susidūrus su itin klastinga liga – krūties vėžiu. Skaitant knygą neįmanoma nesišypsoti ir nesijuokti balsu, o kartais tenka juoktis pro ašaras, nes net pačios graudžiausios akimirkos kovoje už gyvybę pagardintos humoru ir saviironija. Apie naująją knygos versiją Daivą Tamošiūnaitę kalbina žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
- Daiva, kaip nutiko, kad tu garsini knygą?
- Galvoju, kodėl šios knygos projektas atėjo pas mane. Gal dėl to, kad pati viską susidėliočiau į vietas. Kai skaitau Erikos knygą, man atrodo, kad ji atpasakoja ir mano gyvenimą bei mintis. Aš irgi buvau tame pačiame priimamajame, irgi iš jo pabėgau, neištvėrusi įtampos. Gulėjau tame pačiame skyriuje, mačiau sergančias moteris. Ačiū Dievui, man viskas baigėsi gerai. Žaviuosi Erikos gebėjimu apie visa tai kalbėti su šypsena.
- Ar garsinant knygą buvo vietų kai drebėjo balsas ir teko tramdyti ašaras?
- Knygoje iš tiesų yra tokių vietų, kurių negali skaityti ramiai, nes tiesiog gniaužia gerklę. Tuomet tiesiog tenka palaukti kol praeina virpesys ir skaitau toliau. Kaip bebūtų, audioknyga jau nebėra vieno autoriaus knyga. Skaitydamas negali neįdėti savęs. Be abejo, bandai pajusti autorę, bet negali atsiriboti nuo savęs. Gali būti, kad ir kai kurie akcentai padėti ne ten, kur, autorės nuomone, turėtų būti. Manau, kad klausydamasi garsinės knygos versijos ir pati autorė turėtų truputį iš naujo atrasti save.
- Kartą sutikau Eriką. Jos galva tada buvo nuskusta plikai, ji nešiojo juodą kepurėlę ir atrodė be galo stilingai. „Matai, man vėžys“, – pasakė, nors nebuvome pernelyg artimos. Ar aš išdrįsčiau prisipažinti – nežinau. Daiva, o tu išdrįstum?
- Nežinau, kol su tuo nesusiduri, labai sunku atsakyti. Kalbant apie knygos autorę, visą ligos laikotarpį ji rašė dienoraštį. Knygoje ji aprašo vieną įvykį. Tikriausiai dar pamenate, kaip ji su A. Pogrebnojumi fotografavosi parodai, tuomet dar nebuvo daug žmonių, kurie išdrįstų tai daryti. Vėliau, kai paroda buvo atvežta į Lietuvą, ją pristatinėjo Vytautas Kernagis. Ir kuomet jis sakė, kad nežino, kaip kalbėti apie ligą ir šiuos dalykus, Erika jam davė paskaityti savo dienoraštį, rašytą ligoninėje. Be abejo, ji jautėsi labai nedrąsiai, nes vienas dalykas duoti paskaityti savo artimoms draugėms, o visai kitas – tolimesniam žmogui. Manau, kad tuo metu, kai pirmą kartą buvo išleista knyga, autorė jau buvo peržengusi visus baimės slenksčius.
- Viename interviu Erika sakė: „Nuolat susidurdama su mirtimi Onkologinės ligoninės koridoriuose aš tiek prie jos pripratau, susitaikiau su mintimi, kad į pasimatymą su madam baltu gobtuvu ir keistu aštriu daiktu rankose teks visiems atvykti, taigi, kam kvaršinti galvą dėl to, kas neišvengiama? Ar išvis įmanoma susitaikyti su mirtimi?
- Man dar nepavyko to padaryti. Bet tai pavyko Erikai. Net pasveikusi, vis tiek kasmet eini tikrintis ir kas kartą nežinai, kokią diagnozę išgirsi. Bet ar įmanoma apie tai negalvoti? Kol tau nepasako, jog kažkas negerai, viskas atrodo labai toli.
- Erikos knygą „Vienos krūties istorija“ skaitė ir sveikos moterys. Paskui jos rašė Erikai laiškus: „Jūs pakeitėte mano gyvenimą į gerąją pusę...“ „Aš nustojau būti auka...“ „Aš palikau neištikimą vyrą...“ „Mečiau darbą, kurio nemėgstu...“ Ką tu, supratai perskaičiusi knygą?
- Reikia džiaugtis tuo, ką turime šiandien. Per gyvenimą reikia ne bėgti, o gardžiuotis ir mėgautis kiekviena valanda, kiekviena minute. Erika buvo taip užsisukusi darbuose, kad pati pripažįsta, jog buvo visiška darboholikė. Atrodė, kad gyvenime visko tiek daug, tik paties gyvenimo buvo mažai. Toks gyvenimo tempas, bėgimas, negalėjimas sustoti net trumpai minutėlei, gali vesti į beprotybę. Pasak pačios Erikos, tikriausiai ligą atsiuntė Dievas, kad būtų galima pagaliau sustoti. Ją sustabdė liga, tad dėl jos ji viską metė ir leido sau daryti tai, ką norėjo. Ji išvyko gyventi į Prancūziją, kaip jai ten sekasi, rašoma jau antrojoje knygoje „Moteris katė ir jaunas mėnulis“.
