Daugybę sekėjų socialiniuose tinkluose turinti moteris tikina niekada nesiekusi visiems įtikti ar patikti. „Visiems patikti neįmanoma, o ir tikslo tokio neturiu. Aš pati irgi ne visada sau patinku. Bet kam į savo minusus baksnoti pirštu? O gal jūs jų nė nepastebėsite?“ – kvatoja žodžio kišenėje neieškanti Daina.
Leiskite ir man pajuokauti – bepigu sulaukti 50-ies, kai esi Daina Bosas. Bet, kalbant rimtai, iš tiesų yra daug moterų, kurios su baime laukia ir 40-mečio, ir net 30-mečio. Ar galite jas nuraminti?
Rimtai apie tai niekada nesvarsčiau. Negalvoju, jog mano 50-metis kažkuo skiriasi nuo kitų moterų 50-mečių.
Jokio savo jubiliejaus aš nebijojau. Visus švenčiau smagiai ir trankiai. Man nepatinka sielotis ir nerimauti dėl dalykų, kurių negaliu pakeisti. Niekas taip nekenkia moters grožiui, kaip nuolatinis stresas ir įtampa. Bet to, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris su metais jaunėtų.
Gyvenimu „čia ir dabar“ esu patenkinta, o į jaunystę grįžti gal ir norėčiau, bet tik turėdama dabartinį savo protą.
Jei prieš kokius 20-30 metų kas nors ištartų „penkiasdešimtmetė močiutė“, tikriausiai niekam prieš akis neiškiltų žavingos divos paveikslas, kokį mes dabar matome prieš akis. Tačiau net ir šiuo laikmečiu ne visoms pavyksta sulaukus brandesnio amžiaus, liaudiškai tariant, nesubobėti. Koks jūsų žavesio ir jaunystės eliksyras?
Pamenu, kai pati buvau 20 metų, dėdžių ir tetų švenčiami 50-mečiai man atrodė kaip gyvenimo pabaiga. Dažnai tai prisimenu ir pasijuokiu iš savo jaunatviško kvailumo. Tuo metu viskas atrodė kitaip. Dabar tai prisiminus net truputį gėda.
Bet šiais laikais amžina jaunystė, regis, pasiekiama kiekvienam. Grožio industrijos specialistai randa vis daugiau priemonių, padedančių paslėpti amžių. Vieni tuo pasinaudoja, kiti senėjimą skatina patys: netaisyklingai maitinasi, nesportuoja, tinkamai nesiilsi...
Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Žmogus pats renkasi, kaip gyventi, kaip atrodyti ir kaip jaustis. Tai tiek to jaunystės eliksyro.
Ką atsakytumėte replikuojantiesiems, kad bepigu gražiai atrodyti, kai turi pakankamai pinigų?
Tokios replikos tapo savotišku guodimosi ir pasiteisinimo būdu. Neneigsiu, grožio industrija reikalauja nemažai pinigų, bet visa kita, ką išvardijau, reikalauja tik daug valios, pastangų ir darbo. Štai čia ir baigiasi visos replikos.
Gal išsaugoti jaunatvišką išvaizdą padeda ir tai, kad, be suaugusių vaikų, turite ir mažylę dukrytę. Juk sakoma, kad kol vaikai maži, negali ir pats pasenti. Galbūt vėlyva motinystė tik į naudą?
Motinystė, ankstyva ar vėlyva, visada tik į naudą. Ir taip, sutinku, maži vaikai neleidžia atsipalaiduoti. Liūdėti tikrai nėra kada. Visada turi būti geros formos, visada judesyje.
Nors niekaip liežuvis neapsiverčia pavadinti jus močiute, bet faktas yra faktas. Koks jausmas, kai ant rankų paimi pirmą anūką? Ar šią meilę iš viso galima su kuo nors palyginti?
Būti močiute - nuostabus ir kartu labai keistas jausmas. Ypač, kai dar jautiesi tokia jauna. Bet juk sulaukus 50-ies būti močiute visiškai normalu. Beje, turbūt esu viena iš paskutiniųjų ja tapusi tarp mano bendraamžių draugių.
Dabar labai laukiu, kada anūkė paaugs ir lankys mus Palangoje.
Kokių komplimentų dažniausiai sulaukiate iš aplinkinių, iš vyro, vaikų?
Aš, kaip ir kitos moterys, dažniausiai sulaukiu komplimentų dėl išvaizdos. Net mažoji Magdalena, ir ta nepamiršta pasakyti, kokia aš jai graži. Bet tai turbūt normalu, ar ne? (šypsosi). Aš juk jos mama. Bet gražiausi komplimentai, žinoma, mano vyro. Jie - man patys svarbiausi.
Iš vaikų komplimentų aš nelaukiu. Man didžiausias komplimentas matyti, kokiais žmonėmis jie užaugo. Išsilavinę, protingi, geri, turintys tvirtą nuomonę. Nė karto neteko raudonuoti dėl savo vaikų. Tai ir yra pats geriausias komplimentas man, kaip motinai.
Graži, turtinga, sėkminga... Be visų šių apibūdinimų, pastaruoju metu jums klijuojama ir aktyvios visuomenininkės etiketė.
Taip, etikečių man klijuojama įvairių. Prie jų jau pripratau ir nekreipiu dėmesio. Keisčiausia, kad etiketes klijuoja žmonės, kurie manęs net nepažįsta.
Kovoti už silpnesnius, nesvarbu, ar tai žmogus ar gyvūnas, sutikite - ne daugeliui tai būdinga. Kodėl jūs negalite ramiai miegoti ir palaukti, kol viskas savaime išsispręs?
Visuomet atsiranda progų padėti vieni kitiems. Kai kurie įvykiai taip sukrečia, kad negali tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti. Žmonės turi būti linkę padėti vieni kitiems. Tai darydami ir patys jaučiamės laimingesni.
Kaip manote, ar viešumas tikrai gali padėti įveikti daugybę įsisenėjusių piktžaizdžių?
Viešumas yra galingas ginklas ir geriausiai suveikia kovojant su korupcija ir nusikaltimais. Žmonės, kurie elgiasi blogai, dažniausiai labai bijo viešumos. Taip jau yra, jog viešumas priverčia visas institucijas dirbti kur kas geriau ir atsakingiau.
Puikus pavyzdys - mano skiepų byla. Viešuma ir žinomumas man labai padėjo atkreipti dėmesį į rimtą nusikaltimą. Daug kas negalėjo patikėti, kad tokie dalykai įmanomi mediko kabinete. Džiaugiuosi išlaisvinusi klaipėdiečius nuo nesąžiningai ir nelegaliai veikiančio skiepų kabineto.
Visgi tikriausiai ne kartą ir jums pačiai teko tarsi atsimušti į sieną... „Niekas nuo šiol negali jaustis saugus šitoj valstybėj. Juo labiau - tikėtis teisingumo“, - tai jūsų pasakyti žodžiai. Ar iš tiesų esate nusivylusi mūsų šalies tarnybomis?
Mūsų šalies tarnybos - vienas didžiulis nusivylimas. Jos tikrai neatlieka savo funkcijų, bet aš nenoriu galvoti, kad nuo šiol niekas negali jaustis saugus šioje valstybėje. Ačiū Dievui, dar yra sąžiningai dirbančių pareigūnų, tik įstatymai mūsų labai švelnūs. Kartais mes pykstame ant teisėjų ir teismo nuosprendžių, bet pati esu susidūrusi su tuo, kai neretai patys įstatymai teisėjams suriša rankas. Todėl Seimo nariams reikėtų atidžiau peržiūrėti kai kuriuos Baudžiamojo kodekso straipsnius. Tiesa, tokio stebuklo dar neįvyko.
Gyvename tokiu laikmečiu, kai vadinamieji influenceriai kartais tampa ryškesnėmis žvaigždėmis nei aktoriai, ar atlikėjai. Ką manote apie tai?
Aš nenorėčiau su tuo sutikti. Garsūs aktoriai ir popžvaigždės turi milijonus sekėjų socialiniuose tinkluose. Jais domimasi ir žavimasi. Dažnas jų yra influenceris ir gauna didelius pinigus už reklamuojamas prekes.
Tačiau influenceris nebūtinai turi būti garsus žmogus. Užtenka, kad jo turinys yra įdomus ir įkvepiantis. Paprastai pasirenkame sekti žmonės, pasižyminčius ekspertinėmis ar mums kitaip priimtinomis žiniomis, vienos ar kitos srities išmanymu, todėl sekėjai linkę pasitikėti jų nuomone ir rekomendacijomis.
Kada pajutote, kad jūsų nuomonė nemažai daliai visuomenės labai svarbi? Ar šis suvokimas neišgąsdino? Juk tai nemenka atsakomybė.
Aš to net nepajutau. Kartais socialinėje erdvėje dalijuosi savo mintimis apie tam tikrus įvykius. Niekada nieko nedarau dirbtinai, ar to, kas prieštarautų mano įsitikinimams. Žmonės, kurie mane seka, daro tai savo noru. Aš niekada neturėjau tikslo kam nors daryti įtaką.
Ką jums iš viso reiškia socialiniai tinklai? Ar niekada nenusivylėte, nepasigailėjote, kad įsitraukėte į šį žaidimą? Juk tam reikia skirti nemažai laiko. O ir komentarai ne visada tik malonūs...
Jei aš gailėčiausi, kad įsitraukiau į socialinius tinklus, tuoj pat viską nutraukčiau.
Socialiniuose tinkluose visi esame laisva valia ir niekas mūsų neverčia dalyvauti viešame gyvenime.
Aš socialiniuose tinkluose turiu komercinių interesų. Daugelis nustebtų sužinoję, kiek uždirba vadinamiesi influenceriai. Nenorėčiau prisirišti prie skaičių, nes jie skirtingi, bet mes kalbame apie solidžius atlygius.
Na, o į komentarus nereikia žiūrėti labai rimtai. Juo labiau kad dažniausiai jie būna tik blogi. Daug kas sako, kad tokia žinomumo kaina. O aš sakau, - jei tik tokia kaina, tai ji nėra labai didelė. Žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę ir jie tai daro taip, kaip moka. Niekas taip gerai neapibūdina paties žmogaus, kaip jo parašytas komentaras.
Regis, nesate iš tų, kurie, sulaukę nemalonių replikų, atsuka kitą skruostą. Žodžiais pliekiate oponentams atgal taip, kad maža nepasirodytų. Ar visada mokėjote pakovoti už save? Tokia buvote ir jaunystėje?
Man patinka posakis: kaip šauksi, taip atsilieps. Mandagaus bendravimo į vienus vartus nebūna, kito žando aš neatsuksiu. Todėl ir toliau ketinu su žmonėmis bendrauti jiems suprantama kalba. Visada tokia buvau ir neketinu keistis.
Kas suformavo tvirtą jūsų charakterį?
Aš manau, kad kai kurie charakterio bruožai yra įgimti. Mama sakė, jog jau nuo mažens buvau neperkalbama.
Ką šiandien norėtumėte pasakyti 15-metei ar 18-metei Dainai?
18-metei Dainai pasakyčiau, kad kartais visgi reikia klausyti, ką pataria tėvai. Nes jie turi patirties ir niekada nenori savo vaikams blogo.
Kas jums šiuo metu teikia daugiausia džiaugsmo?
Gyvename tokiu laikotarpiu, kai džiaugsmo ne tiek jau daug. Viešumoje daug neigiamos informacijos, įtampos ir nežinomybė dėl ateities. Tad džiaugsmo teikia tik tai, jog šiuo visiems sunkiu metu visi artimieji sveiki ir gyvi.
Socialiniuose tinkluose teko matyti, kad turite ir šiltnamį? Nesidygėjate žemės ūkio darbais?
Šiltnamis mano hobis, ne prievolė. Man labai patinka krapštytis lysvėse, skinti savo rankomis išpuoselėtą derlių, net jeigu vėliau ir neturiu kur jo dėti. Mane tai ramina.
Žinau, daugeliui tai atrodo keista ir sunkiai suderinama su manimi, bet aš visada darau tik tai, kas man patinka.
Ar turite svajonių? O gal jau ir dabar jūsų gyvenimas kaip svajonė?
Mano svajonė - keliauti. Dievinu keliones. Tai vienintelės išlaidos, dėl kurių niekada nesigailiu. Su šeima norime aplankyti kuo daugiau šalių. Ir Dalai Lama yra pasakęs: „Kartą per metus nuvyk ten, kur niekada nebuvai.“ Toks ir yra mūsų tikslas.
Teksto autorė: Edita Gudavičė
