Irena Kamičaitienė
Daiva, ar šiek tiek nepykstate ant televizijų, kad gana lengvai nutraukia projektus ir staiga visus laidos komandos žmones palieka be darbo? Juk taip nutiko ir jums.
Gal kiek pykstu, bet ką čia labai išpyksi. Toks darbas, kai nelabai gali planuoti. Daugiausia pusmečiui į priekį. Pripranti prie to, tiesa, priverstinai. Juk kiek įvairių laidų būta, ne tik maniškių – su didžiausiais biudžetais ir komandomis, o vis dėlto po poros mėnesių jas staiga uždarydavo, nes visagaliai reitingai rodydavo, kad nėra žiūrovų. Gal kiek skubama – televizijoje nėra žodžio „palauk“, nelabai leidžiama projektui užaugti, įsisukti. Bet ne man spręsti, yra kas apie tai galvoja.
Labai mėgau „Istorijas“ – dar dabar jas rengčiau ir rengčiau. Ir ne tik apie žmones. Pavyzdžiui, vienoje paskutiniųjų laidų pasakojome vyriško švarko istoriją – kaip įdomu! Aš ir kasdienybėje mėgstu klausytis istorijų, ir pati kartais atsibostu pasakodama jas kitiems (šypsosi).
Regis, dabar vedate gana daug renginių. Jums patinka toks darbas? Kaip apskritai labiausiai patinka užsidirbti?
Juos visus, tuos renginius, dabar kiek išstumdžiau į šonus, nes juk dauguma jų – savaitgaliais, o tuo metu – didžiosios šokių repeticijos. Laisvesnis turbūt pirmadienis – bet tada nieko nevyksta! Man patinka vesti renginius, bet šiaip mėgau ir darbą radijuje, ir televizijoje, ir įgarsinimus, ir mokytoja būti labai patiko, kai kažkada seniai mokykloje mokiau prancūzų kalbos. Šį darbą puikiai prisimenu – kai kurie mokiniai, dabar jau solidūs dėdės, – ir dabar sveikinasi, pakalbina. Mano gyvenime tikrai visko labai daug, jis įvairus. Ir televizijos šokiai dabar labai daug visko įnešė – tai absoliučiai naujas ritmas. Juk jei eidavau į sporto klubą, tikrai ten nesportuodavau po tris valandas kasdien. Pusantros valandos, na, du kartus per savaitę... Ir staiga tiek daug krūvio! Ir dar niekada gyvenime nešokus.
Daiva Budrė ir Tomas Slausgalvis (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Vis dėlto turbūt jau pripratote.
Žinote, džiaugiuosi, kai naktį sapnuoju sapną, kuriame nešoku! Net naktimis šoku, kartojuosi šokio žingsnius – miegodama, sapne. Šokiai į pasąmonę įlindo giliai – regis, nuo projekto pradžios praėjo trys mėnesiai, bet jau pirmasis šokis tiesiog apsigyveno mintyse. Iš tiesų jo labai daug. Štai pažiūrėkite – turiu lapą, kuriame kaip eilėraštis surašyti žingsniai. Negaliu jų taip greitai įsiminti, taigi grįžusi namo dar dėliosiuosi, kartosiuosi, kad galvoje sugultų. Kad išmokčiau kaip tekstą, nes apsijuokti nesinori. Taip, puikiai žinau, kad neatrodysiu taip gerai, kaip mano kolegės ir konkurentės – šokėjos, jaunos merginos, kurios dar diskotekose dūksta.
Keturiasdešimties nebūsi toks šoklus kaip jos, ypač jei niekada to nedarei. Juk mano repeticijos atrodo taip – ateinu savaitės pradžioje ir sakau: „Aha, šiandien šoksim sambą? O kaip atrodo sambos žingsnis?“ Kas tokioje situacijoje lieka – sukurti gražų numerį, kad prieš save nebūtų gėda. Ir prieš tuos žmones, kurie už mane serga ir į mane žiūri. O komisijai nebeįtiksiu – žinau. Bet nesvarbu, kas ką pasako ar ką parašo komentatoriai – vis tiek jaučiuosi oriai. Žinau, kad išspaudžiau viską, ką galėjau. O juk, atsimenu, iš pat pradžių Tomo Slausgalvio klausiau: „Ar tu tikrai manai, kad man išeis?“ Jis tikrąja to žodžio prasme mane „prisimatavo“ – „paėmė į poziciją“, žiūrėjo, „limpu ar nelimpu“, pasimatavo ūgį, pažiūrėjo, ar vienas šalia kito gerai atrodysime. Tada pasakė: „Šokam, tiesiog eik su manimi ir viskas pavyks.“
Man regis, jūs išvis nebijote žengti į nežinomas sritis, rizikuoti. Prisimenu režisieriaus Mario Martinsono filmą „Nereikalingi žmonės“, kur vaidinote Laimą.
Taip, tai irgi buvo panaši avantiūra: nevaidinusi – pavaidinsiu, nešokusi – pašoksiu. Gal esu labai smalsi? Gal gyvenimą priimu jausmais – pagalvoju, ką jaučiu prieš naująjį iššūkį, ir jei jaučiuosi gerai – jį priimu. Galiausiai – juk jei nepasinaudosiu proga ir to nepadarysiu – gal man gyvenime daugiau niekas to nepasiūlys? Ar jaučiuosi praleidusi kokią progą? Taip, esu atsisakiusi dainuoti, bet nemanau, kad kažką praradau, nes ten jausčiausi tikrai blogai. Bet daugiau turbūt nieko nepraleidau. Televizija pasiūlė pravažiuoti slalomu – sėdau ir pravažiavau. Pasiūlė vaidinti, o aš galvojau: „Kodėl nepabandžius, jei režisierius tiki, siūlo – vadinasi, galbūt kažką manyje mato?“
Daiva Budrė (nuotr. LNK)
Ar jaučiatės save realizavusi, o gal, tarkime, kažkiek „išsibarsčiusi“, kai yra tiek įvairių darbų?
„Išsibarsčiusi“ gal ne, bet kartais pasijuntu taip, kad visur kažką dirbau dirbau ir nieko iki galo nepadariau. Kažką galbūt dar reikėjo nuveikti radijuje, o ir televizijoje taip pat. Tiesiog nesijaučiu visko padariusi, bet juk ne viskas nuo manęs priklausė.
Pakeiskime temą. Minėjote, kad šiuo metu jūsų mintyse – jau Kalėdos? Kodėl taip anksti?
Pirmiausia, prieš šventes baigsis LNK šokių projektas, kuriame dalyvauju. Jau filmuojama 13-oji laida – iš tiesų labai daug. Jau jaučiame ir fizinį, ir emocinį nuovargį. O tempas, atrodo, vis didėja, ir reikia, regis, vis daugiau, vis sudėtingiau, parodyti kuo geresnį rezultatą. Taigi šis užsiėmimas netrukus baigsis. Vis dėlto labai norisi kažkokios šventinės nuotaikos – dar, ačiū Dievui, kad šis ruduo toks šiltas, nes tokiu metu jau būdavo gana šalta. Bet jau norisi šventinių žiburių.
Ir dukrytė Adelė Kalėdų Senelio laukia – ji jo pradeda lūkuriuoti maždaug nuo gruodžio pirmosios. Jai devyneri – bet su šiomis šventėmis dukrai susijusios įvairios abros kadabros, o ir Kalėdų Seneliu ji dar tiki. Ir aš, mama, buvau tokia šaunuolė, kad prieš trejus metus kažkokioje parduotuvėje, kurioje prekiaujama vokiškais senoviniais daiktais, aptikau labai gražią medinę dėžę su iliuminacijomis, Kalėdų Seneliais, eglutėmis. Dėžė kabinama prie sienos ir joje yra tiek tikrų, atsidarančių stalčiukų, kiek yra advento dienų. Į tuos stalčiukus Kalėdų Senelis kiekvieną dieną įdeda po kokią nors smulkmenėlę: saldainį, kramtomąją gumą, gražią gumytę plaukams, dar kas nors... Taip skaičiuojame dienas, kada visi stalčiai bus panaudoti. Todėl mums Kalėdos prasideda taip anksti. Ir Kalėdų eglę puošiame anksčiau. Renkamės dirbtinę, nes su gyva – tikra bėda. Juk eglutės reikės labai ilgai – ištisą mėnesį. Pas mus eglė nupuošama taip pat vėlai – ne per Tris karalius, o sausio 9-ąją, per mano gimtadienį. Ši tradicija – dar iš vaikystės. Todėl taip laukiu tos šviesos ir mirgėjimo.
Smagu, kai namuose yra mažas vaikas – šventės magiškesnės, gražesnės.
Tikrai. Kažin, ar taip entuziastingai kabinėčiau lemputes, kankorėžius, purkščiau visas snaiges ant langų...
Gal tos grožybės gana banalios, bet šiltos ir vaikui teikia daug džiaugsmo. Todėl ir trauki tą dovanų maišą gruodžio pradžioje – ir jau prasideda šventė.
Daiva Tamošiūnaitė-Budrė (Fotodiena.lt/Audrius Bagdonas) (nuotr. Balsas.lt)
Gal tai kiek jautrus klausimas, bet labai knieti jį užduoti. Ar nenorėjote antro vaikelio?
Norėčiau turėti labai daug vaikelių, bet gydytojai primygtinai patarė nepastoti, todėl daugiau rizikuoti nesinorėjo. Aišku, yra moterų, kurios kartais rizikuoja ir taip tik laimi. Nieko blogo neatsitinka – jos susilaukia ir viskas būna labai gerai. Bet aš kažkaip nepasiryžau. Galbūt todėl, kad... jei man kas nors atsitiks... Mylima neišnešiota dukrytė turi turėti mamą, ir ją turi turėti labai ilgai... Kita vertus, būti vienturčiu nėra taip blogai. Štai aš turiu brolį, bet praktiškai mes išaugome kaip vienturčiai, nes jis už mane jaunesnis net 15 metų. Išaugome po vieną ir dėl to tikrai nebuvo didelės bėdos.
Adelę mačiau dar visai mažą. Kokia ji dabar, kai ūgtelėjo?
Juokiuosi, kad ji ne mano ir ne tėvo vaikas. Nes ji, sakyčiau, tokia intravertiška, o mes abu gana ugningi. Aišku, labai gražu ir patogu, kai vaikas ramus. Adelė mėgsta pabūti viena, jai nereikia didelės kompanijos, užtenka žinoti, kad žmonės šalia, kad namuose – šilta, jauku, miela. Ji viena žaidžia, niekada nebuvo zirzalas ir nereikalavo labai didelės draugystės. Atsimenu, dar kai atsivesdavau ją iš darželio ir nekantraudama klausdavau: „Na, kaip tau ten sekėsi?“, ji atsakydavo maždaug taip: „Na, mama, atstok, pavargau nuo bendravimo, leisk man pabūti vienai savo kambaryje, su savo žaislais.“ Tokia ji – rami, miela, be didelių kaprizų, mąstanti, nešnekanti bet ko, nepagalvojusi. Jei nori ką pasakyti, moka pasakyti gražiai ir netiesiogiai, neišgąsdindama. Gal mus su vyru gyvenimas pavertė ekstravertais, o gal išlenda žemaitiški charakteriai? Adelė turi truputį kažko kito.
Daiva Budrė ir Tomas Slausgalvis (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
Ar per pastaruosius dešimt metų, kol nebuvome susitikusios, savyje atradote ką nors naujo?
Kai taip paklausėte, galvoje iškilo juokinga mintis, kurios prieš dešimt metų turbūt nebūčiau pasakiusi. Gal iš tiesų dabar esu kiek pavargusi – regis, jau galėčiau gyventi ir nieko neveikti.
Anksčiau fiziškai retai būdavau namuose, nors siela juose buvo nuolat. Tie namai, atrodė, gyveno lyg savaime – man jie buvo reikalingi tiek, kiek į juos pareidavau. O dabar namuose galėčiau būti gana ilgai. Ir turėčiau ką veikti. Mano mintys dar daug metų suksis apie dukrą, bet manau, kad galėčiau ir ramiai kuistis, gaminti valgį, rūpintis... Gal tai atėjo su metais, o gal mūsų karta pavargo – matėme daug stresų, žinome, ką reiškia dirbti trijuose darbuose, išeiti ryte ir grįžti velniai žino kada... Kartais pusiau juokais pagalvoju: „Na, kodėl manęs kaip kokios balerinos neišleidžia į ankstyvą pensiją (šypsosi)?“
Na, jūsų gyvenime (asmeniniame taip pat) būta nelengvų akimirkų. Ar jums jis neatrodo kaip bėgimas per kliūtis?
Bangomis labai lengvai neplaukiu. Yra žmonių, kuriuos iš tiesų kažkaip srovė lengvai nuneša ten, kur reikia. Tai kažkas ką nors naujo pasiūlo, tai kažkur pakviečia – regis, jiems net galvoti, rūpintis nereikia. Nors gal taip tik iš šalies atrodo? Bet kuriuo atveju, man taip nenutikdavo – gal tik į radiją patį pirmąjį kartą pasiūlė ateiti. O šiaip aiškiai žinau, kad jei nemataruosiu rankomis ir kojomis – nuskęsiu. Man pasroviui plaukti neišeina. Niekas nesakė: „Daiva, gal tu nori ką nors nuveikti? Gal norėtum būti vedėja? O gal, pavyzdžiui, redaktore?“ Aš visur ėjau ir siūliau save, laidas, pramušinėjau kakta sieną. Dėl to mano gyvenimas – kaip mozaika, kurią turiu susidėlioti pati. Vis nesu tikra, kaip man pavyks tai padaryti. Jaučiu, kad man kažkas davė nepabaigtą gyvenimo paveikslą ir mano užduotis – kaip nors jį pabaigti, sudėlioti kuo gražiau ir teisingiau.
