• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aš esu sena pana. Tai baisiausia lemtis, tęskusi kęsti moteriai, nes ją dar apsunkina skurdas ir grožio stoka. Jei man būtų viena iš tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kentėti abi kartu reiškia būti nepageidaujamai. Tačiau aš žinau, jei tik galėčiau įveikti šiuos trūkumus, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis.

Aš esu sena pana. Tai baisiausia lemtis, tęskusi kęsti moteriai, nes ją dar apsunkina skurdas ir grožio stoka. Jei man būtų viena iš tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kentėti abi kartu reiškia būti nepageidaujamai. Tačiau aš žinau, jei tik galėčiau įveikti šiuos trūkumus, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.

REKLAMA

Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“, „Prisilietimo“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė. Karštas Bairono gerbėjas – Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą.

REKLAMA
REKLAMA

Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, Misė – ne tokia jau pilka pelytė, o gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis.

“Misalongio moterys" – romanas, kupinas romantikos, aistros ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų