Balandžio 1-moji – puiki diena pokštamsir juokams (bent jau iki vidurdienio). Ir mažai kas žino, jog tai – dar priešistorinius laikus menantis tradicinis festivalis, iki krikščionybės sietas su deive Venera.
Veneralijos
Senovės Romoje ne tik balandžio 1-moji, bet ir visas balandžio mėnuo buvo skirtas deivei Venerai. Pirmoji diena vadinta Veneralija. Ji būdavo pasitinkama su žaidimais, šlovinančiais Venerą, meilės ir vaisingumo deivę. Kai kurie tyrinėtojai laikosi nuomonės, jog ir pats lotyniškas mėnesio pavadinimas (Aprilus), siejamas su Veneros pirmtake senovės Graikijoje, meilės deive Afrodite. Tiesa, esama ir teorijos, kad mėnesio pavadinimas kilo iš žodžio aperire (atsiverti), kadangi būtent šį mėnesį atsiveria medžių pumpurai, žiedai.
Veneralija, pirmoji Veneros mėnesio diena, garbina Venus Verticordia (meilės geismo, suvedžiojimo globėją) ir jos bičiulę Fortuna Virilis (vyriškumo, aistros, jėgos globėją). Antikos laikais visos moterys, tiek ištekėjusios, tiek ne, tą dieną eidavo į vyrų maudykles, degindavo smilkalus Fortuna Virilis garbei ir meldėsi, kad vyrai nematytų jokių moteriškų trūkumų, mėgavosi Veneros gėrimu, pagamintu iš aguonų pieno ir medaus. Šis ritualas leisdavo joms nusižiūrėti pačius vyriškiausius partnerius. Pasipuošę mirtų vainikais jos švęsdavo, kad Venera dovanotų sutarimą ir padorų gyvenimą. Tą dieną taip pat būdavo nupuošiamos įvairiais papuošalais padabintos Veneros ir Fortūnos statulos, jos nuprausiamos ir puošiamos iš naujo, dažniausiai – rožių (Veneros gėlių) girliandomis ir vainikais.
Tą dieną nuo pat ryto iki vakaro būdavo švenčiama, juokiamasi, krečiami pošktai.
Karnavalo karalius
Vėliau, įsigalėjus krikščionybei, linksmybių tradicijos buvo tęsiamos, tik gamtos atgimimą, tikro pavasario pradžią jau ženklindavo karnavalai su savo karaliais, juokdariais.
Kvailio arba juokdario sąvoka neatsiejama nuo karaliaus sąvokos. Jie iškyla kaip dvi priešpriešos, aukščiausia ir žemiausia socialinės hierarchijos pakopa. Ir jei karalius įkūnija tvarką, rutiną, tai juokdarys atstovauja gaivališką pradą, chaoso jėgą.
Kaip saturnalijų tipo festivaliuose juokdarys dažniausiai užimdavo karaliaus vietą, šis pasikeitimas vaidmenimis perėjo ir į krikščioniškų karnavalų tradiciją. Tiek antikinėje, tiek krikščioniškoje tradicijoje jos ženklino tam tikrą atskaitos tašką, mirtį ir atgimimą. Kvailiojimas, šėlionės, šventimai vieną dieną – ir grįžimas prie įprastos kasdienybės kitą. Tai vertinama kaip energijos iškrova ir pasirengimas naujam etapui. Ir, žinoma vaisingumą.
Kvailys, Juokdarys kaip simbolis yra labai svarbus Taro kortose, jis dažnai interpretuojamas kaip atskaitos taškas, kelionės nuo kvailumo link išminties pradžia.
Kas pradėjo krėsti šunybes?
Ir vis dėlto kodėl balandžio pirmąją imta krėsti šunybes savo bičiuliams ir draugams? Manoma, jog ši tradicija nėra itin sena, ji gimė XIX a. Prancūzijoje.
1864 Prancūzijoje reformuotas kalendorius, kalendorinių metų pradžia perkelta iš kovo pabaigos į sausio 1-mąją. Tiems, kurie pamiršo šią reformą ir Naujuosius panūdo švęsti senu papročiu, tarp kovo 25-os ir balandžio 1-os dienos, imta krėsti pokštus, klijuoti popierines žuvis prie nugaros. Juos imta vadinti Poisson d‘Avril (pranc. balandžio žuvis). Balandžio žuvis – vis dar Prancūziujoje plačiai vartojama pravardė tiems, kas šią dieną apsigavo arbuvo apgautas.
Kodėl žuvis? Kaip tik balandį žvejai pradėdavo gaudyti jaunas žuveles, kurios lengvai kibdavo ant kabliuko, taigi laikytos kvailomis ir nepatyrusiomis. Šiandieninėje Prancūzijoje balandžio 1-mąją įprasta dovanoti vienas kitam šokoladines žuvis.
Parengė L.Mureikaitė
