Prieš TV3 žiniasklaidos grupės projekto „LT Karaoke“ laidą, kurią galėsite išvysti jau šį sekmadienį 19.30 valandą, L. Lapkauskaitė su portalu tv3.lt leidosi į atvirą pokalbį – apie niekad nesibaigiančius darbus, sulauktą pavydą, didžiausią apmaudą ir asmeninį gyvenimą.
Laima, projektas po projekto – atrodo, kad jūs niekada nesustojate. Ar randate laiko pailsėti?
Randu, bet didelio poreikio poilsiui nejaučiu, nes mano darbas yra mano aistra. Bet, žinoma, visada smagu bent savaitei ištrūkti ir pakeisti aplinką. Vis dėlto darbas manęs nevargina, tikrai negaliu skųstis.
Kai kurie žmonės tik ir laukia karjeros pabaigos, kad galėtų imtis kitų veiklų, kurias nuolat atidėliojo – rašyti knygas, keliauti, įgyvendinti senas svajones. Jums nekyla tokių minčių?
Kol kas apie tai negalvoju. Karjeros pabaigos dar neįsivaizduoju, o ir pedagoginio darbo, manau, niekada neatsisakysiu. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie galėtų tiesiog sėdėti namuose ir nieko neveikti. O kaip bus ateityje – pamatysime. Galbūt atsiras naujų veiklų, o gal ir kokį močiučių ansamblį subursime. Kas čia žino (juokiasi).
Tiesą sakant, kartais pati stebiuosi, kad metai bėga, bet minčių mano galvoje tik daugėja. Deja, viskas atsiremia į finansavimą. Jei miestas, kuriame gyvenu, Marijampolė, remtų idėjas taip, kaip anksčiau, tų projektų ir idėjų būtų viena po kitos. Bet be finansinės paramos galima tik svajoti ir planuoti. Kol kas taip ir darau, tačiau savo karjeros tikrai neketinu baigti.
Jaučiate apmaudą dėl menko miesto valdžios palaikymo?
Taip, tai liūdina ir apmaudu. Mes tikrai aktyviai dalyvaujame įvairiuose projektuose, televizija rodo, praneša, kad „Olialia vaikai“ iš Marijampolės dalyvauja, garsiname miestą, tačiau palaikymo iš miesto mažai sulaukiame. Štai Palangoje, kur organizuoju festivalį „Laumės juosta“, yra visai kitaip – esu vertinama, gerbiama.
Savame mieste norėtųsi kalnus nuversti, bet realybė kitokia. Tiesiog susitaikiau. Dirbu ne tik miestui – dirbu visai Lietuvai, plačiajai auditorijai. O vietinė aplinka yra tokia, kokia yra. Lietuviai apskritai dažnai būna pavydūs, jaučia konkurenciją, nors realiai jokios konkurencijos nėra – kiekvienas dirba savo darbą. Vietos po saule turėtų užtekti visiems, tačiau, deja, ne visada taip yra.
Ar sulaukite pavydžių replikų?
Taip, būna ir jų. Yra žmonių, kurie tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad kažkas matomas, kad dirba, kad kuria, ir atrodo, kad jiems nuo to sunku gyventi. Pavydas dažnai susijęs su vidiniu nepasitenkinimu, tad tokiems žmonėms sunku.
O, kaip manote, kokios savybės ir principai nulėmė jūsų pačios profesinius pasiekimus?
Pirmiausia, reikia būti kūrybingam ir atsidavusiam savo darbui. Aš nuo vaikystės esu darboholikė – siekiu savo tikslų per didžiulį darbą. Be abejo, svarbu ir tam tikri įgūdžiai, gebėjimai organizuoti, suprasti, kaip viską įgyvendinti, bet nieko nebus be meilės savo veiklai.
Juk sakoma – 90 proc. sėkmės yra sunkus darbas. Tai ir yra tiesa. Aš viską darau su meile. Dažnai dirbu net iš idėjos. Jei turiu galimybę, į gerą projektą investuoju ir asmenines lėšas. Viskas susideda į bendrą visumą – ir tada atsiranda rezultatai.
Esate ne kartą minėjusi, kad esate labai reikli, net ypatingai griežta savo mokiniams. Kaip manote, ar ši savybė susiformavo per asmeninę patirtį, ar tai jūsų charakterio bruožas?
Tikriausiai susiformavo (šypteli). Reikli, atkakliai siekti rezultato išmokau būti dar vaikystėje. Aš kilusi iš Kybartų, pasienio miestelio. Ten nuo pat vaikystės lankiau estradinį ansamblį, o mūsų vadovas buvo nepaprastai aukšto lygio profesionalas. Kybartų orkestras iki šiol yra žinomas kaip europinio lygio kolektyvas, o mane ugdęs pedagogas, šviesios atminties Antanas Ziegoraitis, buvo didžiulis autoritetas. Net visa vėliau sutikta profesūra konservatorijoje man jo neatstojo.
Jis išmokė mane gerbti sceną. Jis buvo toks reiklus, kad net scenos užkulisiuose reikėjo elgtis griežtai pagal taisykles – negalėjai net bėgdamas iš vieno scenos krašto į kitą užuolaidos pajudinti, nes tai rodytų nepagarbą žiūrovams. Repeticijose kartais visą laiką skirdavome vienai frazei ar akordui, kol pasiekdavome tobulą skambesį. Bet rezultatai buvo įspūdingi – nuolat laimėdavome pirmas vietas konkursuose. Manau, kad šis aukštos kartelės pavyzdys paliko didelį antspaudą mano darbe.
Neretai sakoma, kad šių dienų vaikams tokios pat ugdymo priemonės jau nebetinka. Kaip pati pastebite, ar šių dienų vaikai sunkiau susikaupia, mažiau nori dirbti, siekia greito rezultato?
Dabar vaikai išties kitokie. Jie labai hiperaktyvūs, sunkiau sukoncentruoja dėmesį. Dabar, kad padarytume kokį nors kūrinį, reikia ne tik išmokti dainuoti, bet ir išlaikyti jų dėmesį, o tai – didžiulis iššūkis, ypač su mažaisiais.
Anksčiau vaikai stovėdavo kaip kareiviai, laukdami, ką pasakysi, o dabar – chaosas. Jei vienam pasakoji, ką reikės padaryti, žiūrėk, kitas jau kažkur išbėgęs (juokiasi). Dėl šios priežasties pedagogai turi prisitaikyti, ieškoti naujų būdų, kaip sudominti, kaip pasiekti rezultatą esant tokioms sąlygoms. Kartais net mikrofoną naudoju, kad mane girdėtų (juokiasi).
Jūs pati turėjote sėkmingą atlikėjos karjerą, tačiau esate minėjusi, kad pedagogo rolėje pasijutote geriau. Kaip atradote šį komfortą?
Nors man pačiai sekėsi savo veikloje, tikrąjį džiaugsmą atradau dirbdama su vaikais, kurdama miuziklus, stebėdama jų progresą. Man patinka matyti, kaip jie tobulėja, kaip gražiai viską daro. Aš tiesiog supratau, kad noriu realizuoti save ten, kur jaučiuosi geriausiai.
Kaip dainininkė turėjau sėkmę, turėjau savo žiūrovą, bet pati nebuvau visiškai patenkinta savo rezultatais. Ieškojau aukštesnio profesionalumo ir galiausiai perėjau į kitą veiklos sritį – tapau pedagoge, prodiusere, vadybininke. Man svarbu į viską žiūrėti profesionaliomis akimis, siekti kokybės, o ne tik būti scenoje. Tikriausiai čia tas perfekcionizmas neleidžia pasidžiaugti savais rezultatais.
Kaip vertinate šiandienos atlikėjus? Juk ne visi iš jų žengia į sceną turėdami stiprų muzikinį pasirengimą ar išskirtinius vokalinius gebėjimus.
Aš nieko neteisiu. Kiekvienas žmogus turi teisę dainuoti, jei tik randa savo klausytoją. Svarbiausia, kad žmogus dainuoja, daro gerą darbą, o ne eina šunkeliais. Muzika pati savaime yra vertybė, o publika jau pati atsirenka, kas jai patinka. Nesureikšminu to – tegul visi dainuoja, jei tai juos džiugina.
Jūsų sėkmė – tikrai įspūdinga, esate viena garsiausių Lietuvos pedagogių. Vis dėlto, kaip nutinka daugeliui sėkmingų žmonių, neretai pasigirsta minčių, kad tokie pasiekimai reikalauja aukų. Ar pati jaučiate, jog dėl savo kelio kažką paaukojote?
Galbūt asmeninį gyvenimą, bet nežinau, ar galima tai vadinti „auka“. Manau, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją. Manasis kelias buvo toks, koks buvo, ir aš nejaučiu, kad būčiau ką nors praradusi. Žinoma, daug laiko skyriau darbui, galbūt mažiau turėjau laisvalaikio, bet niekada to nevertinau kaip aukos. Man mano veikla teikia pasitenkinimą, todėl nieko nesigailiu (šypteli).
O jei galėtumėte sugrįžti į jaunystę ir pasakyti sau vieną svarbią mintį, ką perduotumėte?
Pasakyčiau sau: „Daugiau mylėk save.“ Aš niekada to nemokėjau. Visada save per daug išdalinau kitiems, atidaviau viską be jokios savisaugos. Aišku, aš nesitikiu jokio atpildo – gerumas nėra parduodamas parduotuvėje. Bet suprantu, kad reikia mokėti mylėti save, daugiau laiko skirti sau. O aš to neišmokau ir gal jau per vėlu mokytis.
O kaip manote, kaip išmokti mylėti save?
Nežinau... Man neišeina. Esu daug kartų nusvilusi, nusivylusi, bet vis tiek kartoju tą patį. Atrodo, kitas žmogus tik tarsteli žodį ir aš jau aukojosi dėl jo. Matyt, toks bruožas, galbūt net genuose. Kažkas duota iš prigimties, ir tai pakeisti labai sunku.
Sakėte, kad pastaruoju metu susiduriate su kuriozu – vis dažniau sulaukiate klausimų apie antrąją pusę. Ar pati pasvajojate apie santykius?
Ne, galbūt jau reikėtų kalbėti apie senelių namus, o ne apie vyrus (juokiasi). Bet mano gyvenimas susiklostė taip, kaip susiklostė, ir kitaip nebus. Kartais pažiūriu į žmones, kurie turi šeimas, anūkus, vaikus, kurie per šventes susėda kartu… Toks paveikslas man atrodo labai gražus. Smagu, kad tie žmonės turi tą didžiausią laimę. Aš to neturiu, nieko nepakeisi. Bet aš turiu kitus dalykus, kuriuos prisiminusi džiaugiuosi.
Dėl ko džiaugiatės labiausiai?
Džiaugiuosi, kad galėjau padėti daugybei mokinių atrasti savo kelią ir pašaukimą. Esu išugdžiusi nemažai sėkmingų kolektyvų, ir tai man teikia didelį pasitenkinimą. Labiausiai džiaugiuosi, kai tie vaikai net ir užaugę prisimena ir parašo man. Tai yra mano tikroji laimė ir džiaugsmas.
„LT Karaoke“ – jau šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
