Kuo vadovaujasi žmonės, kuomet nesiekia asmeninės naudos? Pasirodo, kiekviename iš mūsų gyvena Tadas Blinda arba Robinas Hudas, nes siekis atimti iš turtingųjų ir atiduoti vargšams slypi žmogaus prigimtyje, nustatė mokslininkai.
Duoti ir atimti. Tai pats kvailiausias žaidimas pasaulyje, rašo Ispanijos dienraštis „El Pais“. Mes net nesuvokiame, kai pradedame siekti sau naudos. Tačiau čia ir yra visas žavesys: padalinti žaidimo dalyviams netikrų pinigų ir pažiūrėti, kaip jie pasielgs su savo pačių ir kitų žaidėjų lėšomis. Galų gale viskas baigiasi tuo, kad neturėdami asmeninės naudos žaidimo dalyviai stengiasi suvienodinti pinigų kiekį atiminėdami iš tų, kurie jų turi daugiau, ir atidavinėdami tiems, kuriems jų trūksta. Šioje išgalvotoje Šervudo girioje Robinas Hudas galėtų darbuotis ir be normaniškos savivalės, pastebi dienraštis.
Šis bandymas buvo atliktas San Diego universitete Kalifornijoje. Jo tikslas – išsiaiškinti, kokiais motyvais vadovaujasi žmonės, kuomet nesuinteresuoti asmenine nauda. Tuo tikslu eksperimento vykdytojai pasikvietė 120 tarpusavyje nepažįstamų studentų iš įvairių fakultetų. Jiems atsitiktine tvarka buvo padalintos skirtingos fiktyvių pinigų, antropologų vadinamų piniginiais vienetais, sumos.
Po to prasidėjo žaidimas be taisyklių: kiekvienas jo dalyvis galėjo spręsti, ką jam daryti su savo paties ir kitų žaidėjų pinigais. Tvarkydami „piniginius reikalus“ žaidėjai negalėjo matyti vieni kitų veidų ir po kiekvienos „operacijos“ turėdavo pereiti iš vienos grupės į kitą, kad nekiltų tarpusavio simpatijų ar antipatijų.
Žaidimo rezultatas buvo toks: tie, kurie turėjo daugiau pinigų, vidutiniškai patyrė 8,9 „apiplėšimus“ – tai yra, tiek kartų kiti žaidimo dalyviai apsispręsdavo sumažinti jų turtą. Tuo tarpu tie, kurie pinigų turėjo mažiau, nei vidutiniškai kiti žaidėjai, buvo „apiplėšti“ vos po 1,6 karto. O patys neturtingiausi vidutiniškai kiekvieno žaidimo turo metu gaudavo po 11,1 „dovanų“, kai tuo tarpu patiems turtingiausiems buvo įteiktos vos 4 „dovanos“.
Mokslininkai jau buvo aprašę panašaus tipo elgesį, tačiau tik situacijose, kai turėti daug buvo gerai, o mažai – blogai, rašo „El Pais“. Be to, šiose situacijose būdavo susiduriama su apgaulingo solidarumo nuostata: žmonės linkę atiduoti tiems, kurie turi mažiau, nes apjungę nedidelius išteklius gali pasiekti didesnės įtakos ir priversti su jais skaitytis.
Šiuo atveju išoriniai faktoriai neegzistavo. Siekis suvienodinti turtą buvo laisvai žaidimo dalyvių išreikštas noras. Jie negavo jokios naudos ir nepatyrė jokio nuostolio. Supratimas apie pajamų teisingumą kažkokiu būdu yra įdiegtas mumyse, rašo dienraštis.
Norėdami patvirtinti savo išvadas mokslininkai surengė kelis tokio žaidimo turus. Jie padalijo dalyvius į kelias grupes, kurias suformavo patys žaidėjai. Elgesio modelio nepakeitė net supratimas, kad žaidimas niekam neduoda jokios naudos. Galiausiai buvo patvirtinta ta pati tendencija: atiminėti iš turtingų ir atidavinėti nepasiturintiems.
Šis tyrimas, kurio rezultatai paskelbti žurnale „Nature“, atskleidė, kad žmonių elgesys skiriasi priklausomai nuo to, kiek pinigų turi žaidimo dalyvis konkrečiu momentu, ir nuo pinigų, kuriuos jo manymu turi kiti dalyviai, skirtumo. Kuo mažiau piniginių vienetų, tuo agresyvesnis elgesys ir tuo didesnis noras atimti iš turtingų. Ir priešingai: jei kas nors žino, kad priklauso grupei, turinčiai daugiau pinigų, jis tampa dosnesnis mažiau sėkmingų atžvilgiu.
Tyrimo autoriai sako žinantys tik vieną tokio žaidėjų elgesio paaiškinimą. Kituose eksperimentuose pasitaikydavo neapykantos ar asmeninio suinteresuotumo apraiškų, kuriomis buvo galima pagrįsti poreikį kenkti turintiems daugiau. Tokių apraiškų buvo ir šiame žaidime. Asmeniškai nepažinodami tų, kurie turėjo daugiau pinigų, žaidėjai demonstravo tam tikrą priešiškumą kur kas sėkmingesniems žaidimo dalyviams.
Paprašyti naudotis 7 balų vertinimo sistema (kurioje 1 balas reiškė „man tas pats“, o 7 – „aš esu pasipiktinęs“), 46 proc. eksperimento dalyvių pareiškė, kad yra nepatenkinti neteisingu pinigų paskirstymu. Kai skirtumas tarp turtingų ir vargšų pasiekė aukščiausią ribą, pasipiktinimas išaugo, ir jau 75 proc. dalyvių išreiškė savo nepasitenkinimą.
Faktą, kad daugiau turinčių atžvilgiu buvo reiškiamas priešiškumas, galima laikyti vieninteliu eksperimento rezultatu, teigia dienraštis. Žaidėjai, kurie piktinosi labiausiai, buvo labiau linkę atiminėti pinigus iš turtingesnių, tačiau jie dažniau padėdavo tiems, kurie gaudavo mažiau.
Taigi, teisingumo jausmas yra ne kas kita, kaip egoistinė reakcija į patirtą pasipiktinimą. Tas pat būtų nutikę, jei žaidimas būtų susijęs su asmenine nauda, rašo „El Pais“.
