Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12 , Kaune) Birželio 9 d., 18 val. įvyks Algimanto Švėgždos (1941 – 1996) parodos atidarymas.
Tebūnie 2011 metai – Algimanto Švėgždos (1941 - 1996) metai. Balandžio mėn. 22 d. jam būtų sukakę septyniasdešimt. Iškili menininko, mąstytojo, pedagogo asmenybė gal ir neprimiršta, bet deramai dar ir neįvertinta.
A. Švėgždos kūrybos panorama neįtikėtinai plati ir įvairi: pradedant studijų metais, iškart po jų sukurtais didžiaformačiais tapybos kūriniais ir baigiant nedidukais dializės (kai ilgas valandas gulėdavo prijungtas prie aparatų, kad organizmą apvalytų) piešinukais. Turėdamas ypatingą valią kurti ir suvokęs save pirmiausia kaip kūrėją – menininkas paliko didžiulį ir „vokiško periodo“ kūrinių kiekį. Dažnai sunkiai pakildamas iš lovos, piešė tai, kas matėsi per langą ar buvo padėta ant kėdės. Kūryba teikė prasmę kiekvienai menininko nugyventai dienai ir pasižymi meditatyviu pobūdžiu.
Ankstyvoji menininko kūryba plačiajai publikai, jaunesnės kartos dailininkams ir dailėtyrininkams yra terra incognita. Didelio formato poparto stilistikos drobės dažnokai epatavo aistringu jaunatvišku veržlumu. Tai brangintina ir pažintina A. Švėgždos kūrybos dalis, kaip ir „vokiška“, kurią žiūrovai kiek geriau pažįsta. Apžvalginėje dailininko parodoje žiūrovai gali išvysti „Tibeto piemenims“ ir „Amerikos čiabuviams“ ciklus, giliau suprasti dailininko sumanymus. Tam talkina paties menininko tekstai.
Dailininkui buvo lemta tapti legenda Lietuvos dailės, Vilniaus dailės akademijos istorijoje. Jo paliktas pėdsakas metams bėgant darosi vis ryškenis, apčiuopiamesnis. Neužmirštamos jo pamokos Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje, ne tik Vilniaus dailės akademijoje, kur jos garbės profesorius tik porą metų dėstė, ir tai ne Tapybos, o Piešimo katedroje. Tai nekeista, nes Piešimo katedroje prieglobstį dažnai rasdavo dailininkai, kuriantys atokiau nuo pagrindinių lietuvių tapybos, skulptūros ir grafikos magistralių.
A. Švėgžda parodoje atsiskleidžia kaip vienas iškiliausių XX a. Lietuvos menininkų – tapytojas, grafikas, piešėjas, išminčius, Mokytojas ir patriotas. Sulaukęs nepriklausomybės, menininkas vertingiausių savo kūrinių kolekcijas - šimtus kūrinių dovanojo Lietuvos dailės, Vilniaus dailės akademijos, Kauno M. K. Čiurlionio, Telšių „Alkos“ ir Šiaulių „Aušros“ dailės muziejams.
Iš tų 55, likimo jam skirtų metų, beveik du paskutinius dešimtmečius jis tiesiogine to žodžio prasme galynėjosi su mirtimi – „šaunuolė pana giltinė“ jam visą laiką tapšnojo per petį. 1982 m. Berlyne menininkui buvo atlikta inkstų transplantacijos operacija. Nuo to laiko A. Švėgžda gyveno Vokietijoje (buvusioje VDR), bet visuomet alsavo vienu su Tėvyne ritmu. Jis kūrė galingus Lietuvos puoselėjimo planus, kuriuose nebuvo vietos kompromisams ir prisitaikymui. Jam rūpėjo Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcija, Vilniaus Žvėryno – „nacionalinės kultūros paminklo“ likimas ir svajojo, kad „nuo Nacionalinės dailės galerijos iki Vingio parko reikia padaryti vientisą sostinės nacionalinį parką“. Nepriklausomybės metais Algimantas Švėgžda mąstė apie ekologinę socialinę tvarką, ekologinę rinkos ekonomiką – „tai pusiausvyra tarp to, kas gamtai gerai, kas žmogui gerai ir ką reguliuoja pati rinka“.
