Pateiktuose D. Makaravičienės žūties bylos išrašuose matyti, kad tyrėjai turėjo kelias pastabas. Viena iš jų skamba taip:
„Sužalojimai D. Makaravičienės dešinėje veido pusėje galėjo būti šautuvo laibgaliu, tačiau ekspertiniai tyrimai nedaryti-odos epitelio ląstelių neieškota. T. Kovėros parodymai prokurorui ir žurnalistei J. Ivanauskaitei žurnale „Ieva“ dėl sužalojimų D. Makaravičienės kūne kilmės skiriasi.“
Šią istoriją sekantiems lietuviams ir į viešumą vėl pradėjus lįsti kraupiems T. Kovėros praeities šešėliams, ne vienam būtų smalsu pamatyti, ką tuomet įtariamas kraupiu savo draugės nužudymu galėjo kalbėti 29-erių metų vyras?
Naujienų portalas tv3.lt surado archyve byloje minimą „Ievos“ žurnalą. Pateikiame jums kelias ištraukas iš T. Kovėros interviu su tuometine žurnaliste Jurga Ivanauskaite.
Po šiomis antraštėmis buvo dėstoma sukrečianti istorija: „32 metų Daina Makaravičienė, 1995 m. konkurso „Misis Lietuva“ finalininkė, spalio 1-osios paryčiais mirė paslaptingomis aplinkybėmis, apie jos žūtį nuo šautinės žaizdos galvoje policijai pranešė jos draugas Tomas Kovėra...“
Dar kartą Tomo Kovėros pavardė žiniasklaidoje pasirodė gegužės mėnesį, o straipsnių pavadinimai skelbė: „Tragiška meilės istorija sužlugdė karjerą“, „Žuvintui vadovaus kaltinamasis“, „Rezervato direktoriumi tapusį vilnietį varžo namų areštas“... Abu kartus pagrindinis rašinių herojus nebuvo išklausytas. „Ievoje“ – Tomo Kovėros pasakojimas.
Tąkart jis teigė, kad panašios istorijos Lietuvoje vyksta dažnai, kas savaitę, tačiau išskyrė, kad esą tik jo istorija pasiekė pirmuosius žiniasklaidos puslapius ir ėmė kaltinti spaudą ir žurnalistus, neva jie pavaizdavo jį tamsiausiomis spalvomis ir nė nebandė gilintis į jo asmenybę ir išgyvenimus. Svarbu priminti, kad po įvykio jis su žurnalistais nebendravo.
„Tuoj po įvykio su žurnalistais nenorėjau šnekėtis, nes mylėjau ir vis dar myliu žmogų, kurio netekau tokiomis baisiomis aplinkybėmis. Buvau šoko būsenos. O visi žiūrėjo į mane kaip į žmogžudį. Bet kokie mano argumentai buvo beprasmiai“, – tąkart pasakojo T. Kovėra.
Vyro teigimu, velionės draugai nuolat kartojo, kad ji nusižudyti negalėjo, buvo optimistiškai nusiteikusi. T. Kovėra tvirtino, kad ją tokią pažinojo, bet esą teko matyti ir kitą jos pusę, o likus kelioms savaitėms iki nelaimės ji neva buvo liūdna.
Kita mėnulio pusė
Prisimindamas dieną, kai mirė Daina, jis teigė, kad tądien nebuvo su mylimąja, dieną leido žaisdamas tenisą, vakare sulaukė atvykusių draugų, su jais vartojo alkoholį, bet galiausiai svečiai išsiskirstė. Jis nurodė, kad po nelaimės kraujyje aptikta 0,8 promilės alkoholio.
Galiausiai jis sulaukė skambučio iš D. Makaravičienės, ji telefonu pranešė norinti susitikti – jis pasakojo iš balso supratęs, kad kažkas negerai. „Supratau, jog jai yra labai blogai, todėl sutikau, kad atvažiuotų“, – sakė T. Kovėra.
Daina į bendrabutį atvyko apie 22 valandą, vyro teigimu, nusiteikusi negatyviai, „atrodė visiškai atitrūkusi nuo realaus pasaulio ir panirusi į save“.
Jiedu liko dviese, T. Kovėra jai pasiūlė iškviesti taksi, esą bijojo atiduoti automobilio raktelius, nes išgirdo grasinimus, „kad važiuodama sau ką nors pasidarys“. Kaip jis teigė interviu, toks scenarijus jam buvo įtikimas, nes moteris neva porą kartų buvo išgėrusi didelį kiekį tablečių, kartą jai plauti skrandį teko jam pačiam.
Paviešintas laiškas, kuris teisme buvo pristatomas kaip Makaravičienės atsisveikinimas – sunku patikėti jo turiniu. Daugiau skaitykite čia.
Galiausiai bendrabučio kambarėlyje kilo konfliktas.
„Šiek tiek apsistumdėme. Vėliau laikraščiai rašė, kad ant mano ir jos kūnų rasta kraujosruvų, kad prieš mirtį Daina buvo „žiauriai sumušta“.
Mano bendrabučio kambarėlis – mažas, besistumdydami nuvirtom ant žemės, abu užsigavom, o ji dar ėmė mane kandžioti. Nuo to laiko praėjo 11 mėnesių, o ant mano kojų tebėra įkandimų žymių. Tuo momentu Daina tiesiog nebesuvokė ką daranti, o aš, biologas, žinau, už kokios vietos suimti, ką paspausti, kad žmogus atsipeikėtų. Taip atsirado mėlynių ant jos kūno“, – duodamas interviu kalbėjo T. Kovėra.
Pasak jo, mylimoji turėjo šviesią, švelnią odą, todėl greitai išryškėjo mėlynės. Vis tik, anot vyro pasakojimo, jiedu galiausiai susitaikė ir išgėrė „po taurelę tekilos, bet citrina abiem graužė įskeltas lūpas“.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad ne vienoje teismo nutartyje vėliau rašoma, kad moteriai Tomas Kovėra rankomis tyčia sudavė 7 smūgius rankomis į galvą, o dėl to liko kraujosrūvos ir nubrozdinimai dešinėje veido pusėje, pasmakrėje, taip pat jis 2 kartus smogė jai į nugarą, dėl to liko mėlynės tarp menčių, smūgiavo į dešinę ir kairę alkūnes, tai paliko nubrozdinimus ir mėlynes. Taip pat jis smūgiavo ir jai į kojas: tris kartus į dešinę ir du kartus į kairę, dėl to taip pat liko mėlynių. Moteriai buvo suduota daugiau nei 15 smūgių.
Toliau žurnalui T. Kovėra pasakoja, kad pajutęs nuovargį nuėjo prigulti ir prisnūdo, o mylimoji sėdėjo kaip sėdėjusi fotelyje. Pamiegojęs apie pusantros valandos, T. Kovėra nubudo Dainai metus į jį obuolį, sulaukė iš jos replikos, kad „še, taip tau ir reikia“ ir, jo teigimu, pasigirdo šūvio garsas. O ginklas, pasak T. Kovėros, buvo medžioklinis mažo kalibro graižtvinis šautuvas, kurį jam padovanojo pati mylimoji ir šis „nėra labai galingas ginklas“.
Kaip atrodė T. Kovėros butas po moters mirties ir ginklas, kuriuo jis nurodė, kad ji pasinaudojo pati, galite pamatyti nuotraukose.
T. Kovėra aiškina, kad moteris puikiai šaudė.
„Kai kas sako, kad tokia graži ir gležna moteris negalėjo mokėti šaudyti. Tačiau Daina puikiai šaudė, pusę Vilniaus „mentų“ būtų pralenkusi. Kartu eidavom į šaudyklą, dažnai drauge vykdavom į medžiokles. Beprasmiška spėlioti, kaip viskas būtų klostęsi, jei mano namuose tą naktį nebūtų šautuvo“, – žurnalui pasakojo jis.
Skundėsi, kad dingo jo daiktai ir užtruko juos atgauti
Po įvykio T. Kovėra pasakojo, kad pusę paros leido Kalvarijų nuovadoje, vėliau išvežtas į laikinojo sulaikymo izoliatorių. Jis pasakojo po poros dienų grįžęs į butą išvydęs pasibaisėtiną vaizdą:
„Viskas apversta aukštyn kojomis, nors, pagal oficialius dokumentus, krata nebuvo atlikta. Dingo visi mano pinigai, kiti brangūs asmeniniai daiktai, net relikviniai mamos papuošalai. Tik po pusmečio man pavyko šį tą susigrąžinti.“
D. Makaravičienės laidotuvėse T. Kovėra nedalyvavo, teigė, kad iš izoliatoriaus jį paleido, kai laidotuvės jau vyko, ir pridūrė, kad jį pasiimti atvykę draugai apie vykstančias laidotuves nepranešė.
Tuomet T. Kovėra pasakojo dažnai aplankantis velionės kapą, užsakantis mišias ir gailėjo našlaičiais likusių jos vaikų: sūnaus Viliaus, kuriam tada buvo septyneri, ir keturmečių dvynukių Vilijos ir Izabelės. Jo pasakojimu, kai susipažino su Daina, dvynės buvo ką tik gimę, su mergaitėmis bendravo, tik su sūnumi rečiau, nes jis, anot vyro, gyveno pas močiutę.
Papasakojo, kokia buvo jų meilė: buvo ir kitų moterų
Apie meilę tąkart jis prabilo poetiškai, šį jausmą prilygino smėlio piliai, kuri netvirta, byranti, bet įsiplieskus stipriems jausmams tai nė motais, „lipdai trapų statinį iš naujo“. Jis teigė, kad būtent tai su Daina ir darė, tik neišvengdavo ir pykčių.
Anot T. Kovėros, mylimoji jam sakydavo, kad šis nebrangina žmonių, jo bendravimas su kitais grįstas egoistinėmis paskatomis, tačiau, jo teigimu, visose porose kartais atsiranda tokių kaltinimų.
Daina susikaupusias nuoskaudas išliedavo draugėms, o jo teigimu, „gal net per daug joms pasakodavo“. Visa ši informacija vėliau pasiekė ir žiniasklaidą, teigta, kad T. Kovėra manipuliuodavo D. Makaravičiene, nors buvo su ja, turėjo „dar ne vieną gražią ir garsią blondinę“.
„Taip, kurį laiką mano gyvenime iš tiesų buvo dar dvi moterys, bet būtent dėl Dainos su jomis išsiskyriau. Nė vienos nenorėjau apgaudinėti ir skaudinti“, – į pasklidusias kalbas tuomet atsakė jis.
T. Kovėra paneigė žiniasklaidoje pasirodžiusias kalbas, kad jis – moterų išlaikytinis, teigė visada turėjęs darbą, už kurį sulaukdavo gero atlygio, tarsi gyrėsi, kad „vasarą prieš Dainos mirtį uždirbau 15 tūkst. litų“.
Jis pasakojo paskutiniu metu iki nelaimės buvęs užsiėmęs, neturėjo laiko būti su Daina ir svarstė, kad tai galėjo būti viena priežasčių nelaimei įvykti. Interviu metu jis teigė mylimajai kartodavęs, kad darbui buvo atsidavęs vedamas „patriotinių ketinimų“:
„Dainai dažnai sakiau, kad 10 metų mokiausi ir dirbau, norėdamas ką nors naudinga nuveikti Lietuvai. Gal tai skamba juokingai ir naiviai, bet iš tiesų buvau kupinas patriotinių ketinimų. Turėjau artimą draugę prancūzaitę, galėjau išvažiuoti į Prancūziją ir ten gauti gerą darbą, nes ji buvo stambaus fabrikanto dukterėčia. Tačiau likau Lietuvoje.“
Papasakojo apie save ir sakė, kad jam – nelaimių penkmetis
Kalba netrukus pasisuko apie jam skirtą namų areštą ir pareikštus kaltinimus, apie kuriuos kalbėdamas T. Kovėra dar kartą priminė, kad jis – biologas, tad esą jei būtų norėjęs „jos atsikratyti, galėjau rasti šimtus kitų būdų“.
„Jau daugiau nei 10 mėnesių sėdžiu namų arešte, per tiek laiko moteris gali išnešioti, pagimdyti ir paauginti kūdikį. O aš ta laiką leidžiu tuščiai, lydimas kaltinimų ir neapykantos šleifo.
Namų areštas buvo skirtas pagal kaltinimą tyčine žmogžudyste. Dabar esu kaltinamas neatsargiu ginklo laikymu ir lengvu kūno sužalojimu, tačiau kardomoji priemonė liko. Laukiu teismo. Vis pasigirsta balsų, kad savo rankomis nušoviau mylimą moterį. Jei iš tiesų būčiau norėjęs ja atsikratyti, galėjau rasti šimtus kitų būdų. Esu biologas.
Atsiprašau, gal tai skamba šiurpiai, bet kartais į absurdiškus kaltinimus telieka atsikirsti absurdiškais argumentais. Nesuprantu, kodėl nekaltinami tie kiti vyrai, kurie irgi kadaise buvo Dainai artimi, bet su ja žiauriai pasielgė? Dabar visa istorija piešiama taip, tarsi būčiau jos nekentęs. Tačiau aš ją mylėjau. O ji mylėjo mane. Tai ir yra didžiausia mano kaltė“, – kalbėjo T. Kovėra.
Tąkart jis kalbėjo, kad gyvena pas draugą, savų namų neturi, negalėjo likti tame pačiame kambaryje, kuriame mirė mylimoji. Galiausiai jis prakalbo apie sapnus, kuriuose aplanko ir Daina.
„Kruvinų košmarų nesapnuoju. Mane kankina kitokie sapnai. Juose Daina tebėra gyva, jaučiu jos artumą, kvapą, šilumą, apkabinu, glaudžiu prie savęs. Viskas atrodo realu, kaip vaikystėje, kai sapnuodavau, kad keliuosi, rengiuosi mokyklon, bet staiga pabudęs suprasdavau, jog yra savaitgalis ir galiu dar pamiegoti“, – interviu tąkart pasakojo vyras.
Tomo Kovėros pavardė skambėjo rezonansinėje byloje
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad į aplinkos ministrus siūlyto T. Kovėros pavardė prieš 23-ejus metus nuskambėjo rezonansinėje byloje, kai savo širdies draugei sudavė 16 smūgių, o po konflikto ji, kaip teigiama, nusižudė bendrabutyje, kuriame gyveno T. Kovėra. Apie žiaurius lemtingo vakaro įvykius rašė to meto žiniasklaida.
Po to, kai 32-ejų Daina Makaravičienė 2001-ųjų spalio 1-osios naktį nusižudė bendrabutyje, kur gyveno T. Kovėra, moters artimieji tvirtino, kad niekada nepatikės, jog ji būtų ryžusis savižudybei, rašė laikraštis „Akistata“.
„Ji negalėjo nusišauti“, – 2001 metų spalį sakė D. Makaravičienės viena artimiausių draugių Jolanta.
„Daina buvo viskuo apsirūpinusi, turėjo erdvų butą, gerai apmokamą darbą, važinėjo į užsienį, palaikė draugiškus ryšius su buvusiu vyru. Daina niekada nesiskundė turinti neįveikiamų problemų, iš bet kokios keblesnės situacijos bemat surasdavo išeitį, o tvirtai jausdamasi niekada neatsisakydavo padėti kitiems.
Dainai viskas puikiai sekėsi, ji turėjo tiek daug gražių planų, tiek svajonių. O bene svarbiausia – augino tris mažamečius vaikučius, taigi tikrai nebūtų galėjusi juos palikti našlaičius“, – tuo metu laikraščiui „Akistata“ sakė ji.
Laikraštis „Akistata“ rašė, kad 2001-ųjų spalio 1-osios naktį, keliolika minučių po trečios valandos, į Vilniaus policiją paskambino T. Kovėra prisistatęs vyriškis ir pranešė, kad jo kambaryje nusišovė draugė D. Makaravičienė.
Atvykę pareigūnai moters lavoną su šautine žaizda. Teismo medicinos ekspertas iškart atkreipė dėmesį į didžiulėmis kraujosruvomis nusėtą moters veidą, prakirstą pasmakrę.
„Akistatoje“ tvirtinama, kad nuo T. Kovėros tuo metu sklido alkoholio kvapas. Jis pareigūnams paaiškino, kad su drauge šiek tiek išgėrė, o po to susipyko. Daina kažkodėl labai susinervino, suriko: „Taip tau ir reikia“, trenkė Tomo pusėn obuolį ir nusišovė.
Buvo nutarta T. Kovėrą sulaikyti 48 valandoms. Po dviejų parų, D. Makaravičienės laidotuvių dieną, jis iš areštinės buvo paleistas, tačiau mylimosios laidotuvių procesijoje taip ir nepasirodė.
Tvirtino, kad buvo agresyvus ir piktas
Prieš kurį laiką išsituokusi D. Makaravičienė su T. Kovėra draugavo apie trejus metus. Universitete biologo specialybę įgijęs vyras anksčiau dirbo Botanikos institute.
„Jis tik iš pirmo žvilgsnio kitiems atrodydavo malonus, galantiškas. Ilgiau pabendravę supratome, koks jis nepatikimas, melagis, o išgėręs – žiaurus, piktas ir agresyvus“, – po tragedijos prisiminimus „Akistatai“ pasakojo Jolanta.
Privatų stomatologijos kabinetą daugiau nei penkerius metus turėjusi ir jame sėkmingai darbavusis Daina, pasak Jolantos, T. Kovėrą pilnai išlaikė, daug jam padėdavo.
„Nekalbant apie gimtadienius, kitas asmenines šventes, Daina jam disertacijos apsigynimo proga puotą ištaisė ne bet kur – Verkių rūmuose! O kiek visko per tuos trejus draugystės metus jam buvo pripirkusi. Pradedant kvepalais, baigiant kompiuteriu! Net ir tą šautuvą Tomui, kaip medžiotojui, buvo padovanojusi“, – prisiminė Jolanta.
O T. Kovėra, pasak Jolantos, vieno pasilinksminimo metu supyko, kad jo draugė šoka su kitu, ir ėmė ją mušti.
Kai šokėjas, tai yra toje pačioje kompanijoje linksminęsis D. Makaravičienės bendraklasis, moterį bandė užstoti, T. Kovėra iš mašinos pastvėrė kastuvą ir jo kotu trenkė vyriškiui per galvą. Įsismarkavusį draugą D. Makaravičienė išvežė į Vilnių, be to, išprašė, kad kastuvu sunkiai sužalotas bendraklasis jam dovanotų.
Apsisprendė išsiskirti
D. Makaravičienė Jolantai buvo užsiminusi, jog T. Kovėra kelias dienas iš eilės geria. Šimtus kartų ir iš kitų girdėjusi, ir pati save įtikinėjusi, kad jai su tokiu žmogumi – ne pakeliui, Daina galų gale tvirtai pasiryžo su juo nutraukti visus ryšius. Tokiu Dainos apsisprendimu labai apsidžiaugė ir jos motina, ir draugai.
„Iš vakaro su vyru buvome pas Dainą svečiuose. Išgėrėme kavos, atvirai pasikalbėjome. Ji, kaip visada, buvo gerai nusiteikusi, linksma. Prasitarė turinti ir daugiau planų – ne tik atsikratyti tiek daug kartų ją įskaudinusiu Tomu. Sakė pasikeisianti į naujesnį automobilį, nupirksianti mikrobangę krosnelę, kad iš mokyklos grįžusiam pradinukui sūnui būtų lengviau pasišildyti valgyti.
Kitą dieną, tiksliau, sekmadienio vakarą, Daina paskambino gretimoje gatvėje gyvenančiai motinai ir pasisakė važiuojanti pas Tomą. Nuvešianti, girdi, jo daiktus ir visiems laikams ištarsianti „atia“. Po to sakė pasiimsianti ir vaikus (jie savaitgalį svečiavosi pas močiutę). Iš dukters sužinojusi, kad Tomas jau kelinta diena geria, motina patarė dukrai nemalonų išsiskyrimo vizitą atidėti vėlesniam laikui, kai tas bus blaivus. Tačiau Daina savo planų nepakeitė“, – toliau „Akistatai“ pasakojo Jolanta.
Tąvakar motina dukters taip ir nesulaukė. D. Makaravičienė niekada nebuvo nakvojusi pas T. Kovėrą, todėl motina net neįtarė, jog dukra negrįžo į savo butą. Pamaniusi, kad D. Makaravičienė šiek tiek užtruko, todėl vaikų pasiimti atvažiuos anksti ryte, motina suguldė anūkus ir nuėjo miegoti pati. Dukra nepasirodė ir rytą. Jos motina ėmė nerimauti, dukra į telefono skambučius neatsiliepė.
Nuvažiavusi į dukros butą jos nerado, todėl pasuko tiesiai pas Žaliųjų ežerų gatvėje gyvenusį T. Kovėrą. Namo kieme stovėjo D. Makaravičienės automobilis ir tik vėliau policija pranešė apie įvykusią tragediją.
Mirtį gaubė paslaptis
Motina vienturtę dukrą atpažino iš rūbų, nes taip buvo sumuštas jos veidas. Dar labiau artimuosius šokiravo žinia apie tai, kad T. Kovėra prokuratūroje pareiškė, neva jo draugė nusišovė.
D. Makaravičienės motina išvardijo daugybę aplinkybių, kurias pavyko išsiaiškinti be prokuratūros pagalbos ir kurių, motinos manymu, pakanka įrodyti, jog dukra ne nusišovė, o buvo nušauta.
Draugės Jolantos nuomone, T. Kovėra, išgirdęs netikėtą žinią apie išsiskyrimą, galėjo susinervinti ir žengti neatitaisomą žingsnį.
„Akistatoje“ rašoma, kad, pasak Jolantos, keistai atrodė ir tai, jog T. Kovėra po šūvio ne puolė kviesti greitąją ir policiją, o savo rankomis paėmė ir „į vietą“ padėjo šautuvą, po to telefonu pasikalbėjo su draugu ir dar kurį laiką delsė.
D. Makaravičienės artimiesiems susidarė įspūdis, jog bus bandoma šį tragišką įvykį užglaistyti, o dėl tyčinio nužudymo iškeltą baudžiamąją bylą, pritrūkus įrodymų, nutraukti.
Kai kurie šaltiniai tvirtino, kad vyriškis savo gynybai iš draugų ir giminaičių tuo metu pasiskolino nemažai pinigų.
2003 m. Vilniaus apygardos teismas T. Kovėrą pripažino kaltu dėl neteisėto šaunamųjų ginklų gabenimo ir neatsargaus jų laikymo. 2004 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė, kad vyras už minėtas nusikalstamas veikas nuteistas pagrįstai.
LAT tuomet taip pat nutarė atmesti buvusios T. Kovėros draugės D. Makarevičienės artimųjų prašymą atnaujinti tyrimą dėl dukros mirties.
Kadangi anksčiau neteistas, administracine bauda nebaustas ir dirbantis vyriškis visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, teismas paskirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo tam pačiam laikotarpiui.
Atvykęs į naujienų portalo tv3.lt studiją, štai, ką kalbėjo T. Kovėra. Daugiau apie tai rasite čia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
