Žmogų supanti aplinka, visuomeninė, politinė situacija turi įtakos žmogaus gyvenimui. Vadinasi, visi aplink individą vykstantys procesai vienaip ar kitaip veikia jo vertybių sistemą.
Apie tai ypač norisi pakalbėti prieš Šv. Kalėdas. Vertybinių orientacijų sistema, atspindinti gyvenimo būdo ypatumus per visuomeninės sąmonės prizmę, yra vienas iš individo pasaulėžiūros komponentų. Bendrąja prasme nustatyta, kad žmogaus elgesį veikia asmens vidinės, psichologinės savybės, jo patyrimas, situacija bei aplinkos, kurioje vyksta veiksmas, sąlygos. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybinių orientacijų sistema.
Asmuo, norėdamas sėkmingai funkcionuoti dinamiškoje, o kartais net priešiškoje aplinkoje, turi susiformuoti pasaulėžiūrą, pagrindines nuostatas, savo „aš“ išsaugojimo poreikius. Kita vertus, šiuolaikinis humanizmas neapsiriboja žmogiškumo savyje išsaugojimo klausimu, o siekia atskleisti asmenybės veiklos būdus, kurie išsaugotų žmogiškumą kitame žmoguje. Pasak naujojo antropocentrizmo, žmogus yra savo pasaulio ir savęs paties kūrėjas, turintis nuostatą pagerinti situaciją, sugebantis nuolat atsinaujinti ir nuolat keistis, atnaujinti ir tobulinti pasaulį.
Vertybė – tai abstraktus, bendras elgesio principas, pateisinantis konkrečius veiksmus ir tikslus. Vertybes asmuo įsisavina socializacijos procese, sutapatina save su jomis emociškai – internalizuoja. Jos yra bendri elgesio standartai, išreiškiami socialinėmis normomis. Individai, pripažįstantys tas pačias vertybes, gali nesutikti dėl konkrečių normų, įkūnijančių tas vertybes. Jos lemia objektų ir elgesio pasirinkimą, todėl jų tyrinėjimas įtraukia ir nusistatymų, elgesio, tarpusavio sąveikos bei socialinės struktūros tyrimą.Vertybinė orientacija yra vidinė asmens charakteristika, veikianti jo elgesį. Ta pati vertybė nebūtinai vienodai svarbi visiems grupės nariams.
Socialinės vertybės iš prigimties gali būti materialios ir nematerialios. Jos apima kiekvieną objektą, į kurį individas gali reaguoti, susidaryti požiūrį. Socialinės vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, siekius, moralines normas, filosofines doktrinas, švietimą, mokslines teorijas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, taip pat ilgą materialių dalykų seką. Tokį sąrašą galima būtų tęsti iki begalybės, nes į jį įeitų viskas, į ką galima susidaryti nuostatą ar požiūrį.
Vertybės įvairiems asmenims yra ne vienodos svarbos, tačiau yra panašumų pripažįstant vienodas vertybes, nes bet kokios grupės individai susiduria su panašiais poreikiais ir panašiomis situacijomis.
Gėris ir blogis – dvi pačios bendriausios moralinio vertinimo kategorijos, nuo kurių apibūdinimo prasideda kiekviena etinė teorija. Tikinčiam žmogui aukščiausias gėris – Dievas. Priklausomai nuo to, kaip jis suvokia Dievą, taip supranta ir gėrį. Nuo seniausių mitologinių laikų dievų elgesys ir jų priesakai, malonės bei bausmės buvo pagrindiniai orientyrai žmogui, kaip jis privalo elgtis. Istorijos eigoje žmonių protus palaipsniui užkariauja filosofinės teorijos, kuriose gėris siejamas su kuriuo nors principu. Žmogus yra labai sudėtinga būtybė, jo psichiką sukuria ir valdo glaudžiai susiję genetiniai, biologiniai ir psichologiniai veiksniai. Žmogus gyvena išoriniame pasaulyje, tačiau pastarąjį neretai iškraipo jo vidinis pasaulis, suformuotas vaikystės patirties, santykių su tėvais, artimaisiais. Maža to, vidinį pasaulį gali keisti ir nauji ryšiai su žmonėmis.
Vakarų kultūrai išskirtinai svarbi asmenybės sąvoka. Kiek žmogus save kaip asmenį įtvirtina, tiek jis išreiškia save pasaulyje. Todėl norint save suvokti, labai svarbu sąmoningai atsakyti į klausimus: kas aš esu? ko siekiu savo gyvenimu? koks žmogus noriu būti? kokiame pasaulyje noriu gyventi? Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfliktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų.
Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir vidiniai socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad gyventų – įveikti šiuos suvaržymus. Šiuolaikinėje Europos filosofijoje būties problematika tebelieka pati fundamentaliausia. Ieškodama būties, filosofija gina savo specifiką mokslo, religijos, meno atžvilgiu. Tyrinėdama, interpretuodama būtį, filosofija kaip tik ir parodo savo unikalumą, kuris negali būti suvestas nei į žinojimą, nei į tikėjimą. Filosofinis būties apmąstymas netapatus nei racionalioms abstrakcijų konstrukcijoms, nei mistinėms intuicijoms (nors kaip momentai jos ir įeina į filosofinį pažinimą).
Domėdamasi būtimi, filosofija atskleidžia ypatingą pobūdį to mąstymo, kuriame būtis tik ir atsiveria. Ir tai nėra nei nuosekli loginių operacijų eilė, nei poetinė vaizduotė. Būties mąstymas – tai savitas gyvenimo būdas. Tai ypatingas minties budėjimas, kuris pašauktas saugoti mūsų egzistenciją nuo slydimo į beprasmybę. Tai retos ir tik kraštutinėmis visų žmogaus jėgų pastangomis išlaikomos dvasinės akimirkos, kurios ir įprasmina mūsų buvimą pasaulyje, tai savotiškas amžinybės įvietinimas laikinoje kasdienybėje.
Krikščionybėje Šv. Augustinas išaiškino subjektyvią emocinę patirtį. Jis teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Šventasis Augustinas tiki, kad žmogaus prigimtis dvilypė: kūnas ir siela. Todėl žmogus yra ir šio, žemiškojo, pasaulio. ir dangiškosios „valstybės” pilietis. Esminis faktas tai, kad žmogus turi dvejopus interesus: pasaulietinius – susijusius su kūno gėrybėmis. Kiti – anapusiniai – susiję su žmogaus siela. Tai priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – meilė. Meilė yra aukčiau už protą ir jusles. Šv. Augustino valios pagrindinė jėga – meilė.
Kristaus gimimas lai visiems atneša ramybės meilės ir gražaus dvasinio išgyvenimo 2010 Viešpaties metais.
