Ramygaliečiai turi, kaip jie sako, svajonių senatvės pavyzdį. Čia gyvenantis 101 metų Juozas Bliuvas visus stebina ir žavi judrumu, šviesiu protu, meile aplinkiniams.
Senjoras gyvena vienas savo sodyboje ir pats tvarkosi. Jis be kitų pagalbos atsineša vandens, užsikuria krosnį, pasigamina valgyti. Laiką senolis trumpina drožinėdamas.
Atvykome jo iš anksto neįspėję. Duris atidaręs giedro veido, šiltų akių, tvarkingai apsirengęs šeimininkas pakvietė į vidų. Čia, skirtingai nei daugelio garbaus amžiaus kaimo žmonių gryčiose, šviesu, jauku, jokių nereikalingų rakandų. Ir nepriekaištinga švara.
„Vaikai, anūkai remontą padarė. Tai negi dabar apsiversi, gėda būtų“, – paaiškina.
Jau kelinti metai, kai prisninga, viena iš dukterų J. Bliuvą prikalbina peržiemoti pas save Panevėžyje. Pavasarį vyras vėl atsikrausto į savo sodybą. Jis sako, kad per žiemą pasiilgsta Ramygalos.
„Dukra labai gera, ji gyvena savame name, vietos man ten sočiai. Bet nenoriu išėjęs į kiemą sėdėti ant suoliuko. Ką ten tuščiai prisėdėsi? Ramygaloje, savo namuose, visai kas kita. Čia yra ką veikti. Drožiu šaukštus, lazdas ir dovanoju žmonėms. Malonu, kad „ačiū“ sulaukiu, kad šokoladu, saldainiais vaišina. Mėgstu saldumynus“, – sako J. Bliuvas. Senjoras tikina, kad nėra geresnių žmonių už ramygaliečius. Čia jis jaučiasi visų mylimas ir pats visus myli.
J. Bliuvas džiaugiasi turįs labai gerus kaimynus, kad nuėjęs apsipirkti į parduotuvę iš karto sulaukia pardavėjų dėmesio. Jos pataria, koks produktas geresnis, už kokį neverta permokėti, sukrauna jam krepšį ir palydi iki durų. Vasarą senjorą beveik kasdien lankydavo kaimynų Morkūnų moksleivis sūnus, atnešdavo jam karštus pietus, pasišnekučiuodavo. O ir šeimos gydytoja be galo maloni, rūpestinga.
Gražiu oru vyras ir pats neretai išeina pasižmonėti, lanko bažnyčią, nueina į kapines. Dar prieš metus kitus senolis važinėjo dviračiu. Bet dabar jo mėgstama transporto priemonė, kaip juokauja, stovi sandėliuke, užrakintame devyniomis spynomis.
„Buvau nukritęs nuo dviračio ir susilaužęs koją. Tiesiog klešnė įsipainiojo į grandinę ir pargriuvau. Tai vaikai ir anūkai uždraudė lipti ant dviračio. Kurį laiką klausiau, bet vieną kartą susigundžiau pavažiuoti. Kaip tyčia, giminaitė pamatė, pasakė vaikams, tai šie ir užrakino dviratį“, – „Sekundei“ pasakojo senjoras.
Asmens dokumentuose pasendintas
Valstybinių įstaigų darbuotojai, pamatę J. Bliuvo asmens dokumentus, išpučia akis. Pase įrašyta, kad jis gimęs 1907-aisiais, taigi jam 105 metai. Kad tokio amžiaus žmogus dar būtų žvitrus, sklandžiai dėstytų mintis – tikras stebuklas. „Mano pasas – melagis“, – juokdamasis paaiškina 102-uosius einantis senjoras.
Pasak jo, anais laikais specialiai pasisendino, kad išvengtų šaukimo į kariuomenę. Tai jam pavyko, bet Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, ramygalietis buvo paimtas į armiją.
J. Bliuvas pabėgo iš kareivius gabenusio traukinio Vilniuje ir pėsčias parkulniavo į Ramygalą. Per karą jis slapstėsi tai pas vienus, tai pas kitus žmones, jautė baimę ir įtampą. Vienu metu Juozui teko kurį laiką gyventi atskirai nuo žmonos Bronislavos.
„Per kitus jai perduodavau pinigų. Ir tais laikais daug gerų žmonių buvo“, – sakė senjoras.
Pasibaigus karui vyras įsijungė į pogrindinių kovotojų už Lietuvos laisvę gretas, talkino partizanams. Prezidentas Valdas Adamkus 2005 metais J. Bliuvui, Vyčio apygardos Lietuvos kovų dalyviui, įteikė Vyčio kryžiaus ordiną. Šį apdovanojimą ramygalietis labai brangina ir juo didžiuojasi.
„Žemdirbys buvau, daržus dirbdavome, gyvulius laikėme. Tik į kolūkį nėjau, dirbau melioracijoje, paskui pieninėje“, – sako vyras.
J. Bliuvo asmens dokumentuose gimimo įrašas neatitiko teisybės, bet ramygalietis buvo apdairus, į pensiją nėjo anksčiau. Pasak senjoro, kadangi suklastota gimimo data niekam neužkliuvo, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę keisdamas asmens dokumentus jis nesivargino taisyti melagingo gimimo įrašo.
Siūdavo batus, dabar drožia
Jaunas būdamas J. Bliuvas pragyvenimui užsidirbdavo ir siūdamas batus. Sako, kad gražūs jam išeidavo, žmonės net eilėje laukdavo. Odos avalynei važiuodavo į Šiaulius. Pasak jo, ten buvęs žydui priklausantis fabrikas gamindavo labai geros kokybės odą.
J. Bliuvas vyrams iš jos siūdindavo aulinius batus. Pasak senjoro, tais laikais gatvės ir keliai, ką jau kalbėti apie laukus, patvindavo, todėl bateliai buvo tiesiog nepraktiškas apavas.
Moterims siūdavo iš veltinio, aulus papuošdavo odinėmis aplikacijomis ar ką nors išsiuvinėdavo. Pasak jo, kol dar Lietuva nebuvo okupuota, batų pora kainuodavo apie 35–40 litų, o rusų laikais kokybišką apavą buvo galima įsigyti už kelis šimtus rublių. Daugeliui žmonių tai buvo dideli pinigai, tad batų dažnai nekeisdavo, nešiodavo, kol šie visai suplyšdavo.
Batsiuvo žmonai ir vaikams, žinoma, basiems netekdavo vaikščioti. Senjoras juokiasi prisiminęs, kai paaugusios dukros išbrokavo jo pasiutus batus.
„Matyt, su mada nebespėjau“, – šypsojosi jis.
J. Bliuvas su žmona užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Sūnus Vytautas tapo gydytoju, dukra Genovaitė – agronome, Rimutė dirbo prekyboje.
„Dabar jie visi, kaip ir aš, pensininkai“, – šmaikštavo senjoras.
Pasak jo, išėjus į pensiją, svarbu susirasti užsiėmimą – ar savame ūkelyje krutėti, ar kokį pomėgį turėti. Jam šiuo atžvilgiu pasisekė – buvo daržas, laikė gyvulių. Dar ir drožinėti pradėjo.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano amžiną atilsį žmonos sesuo Panevėžyje nerado tinkamos lazdos. Paprašė manęs išdrožti. Ėmiau ir išdrožiau, visai neblogai įvertino. Esu pridrožęs jų galybę, visų dar neišdovanojau. Šaukštai didesnę paklausą turi – nė vieno neliko, reikės dar padaryti. Anksčiau kryžius drožinėjau, dabar jau man per sudėtinga“, – pasakojo senjoras.
J. Bliuvas kritiškai vertina savo kūrinius. Kaip kalbėjo vyras, jis meno nekuria, tik meistrauja savo malonumui. „Daug tokių yra, tik gal ne tokio amžiaus“, – kalbėjo jis.
Šimtas metų – kaip pusė amžiaus
J. Bliuvo giminėje buvo ne vienas ilgaamžis. Jo mama mirė sulaukusi 96-erių, vienas brolis anapus iškeliavo turėdamas per 90 metų. O tėvas mirė jaunas. J. Bliuvo žmoną prieš daug metų pakirto sunki liga. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno senjoro draugo, buvusio bendradarbio.
„Su jų vaikais pabendrauju. Jiems įdomu su manimi pasikalbėti apie savo tėvus, paklausyti prisiminimų“, – sako senolis.
Jam atrodo, kad gyvena ne antrą šimtą metų, o daugiausia penkiasdešimt.
„Laikas greitai lekia. Neatrodo, kad tiek daug tame sviete pragyventa. Kai į veidrodį pasižiūriu, aišku, tuo neabejoju“, – šypsosi senjoras.
Jokių ilgaamžiškumo receptų jis neturi. Maistui nebuvo išrankus, valgė kas ant stalo buvo padėta. Taurelė tam tikromis progomis išlenkdavo, bet alkoholiu niekada nepiktnaudžiavo.
Jaunas būdamas kelerius metus rūkė. Pasak J. Bliuvo, užtraukti dūmą jį įkalbėjo draugai. Šie nuolat poną Juozą pašiepdavo, kad jis tarsi pana bijo cigaretės, o visi tikri vyrai rūko.
„Pamėginau. Pasirodo, patraukli bjaurybė. Tai ir įnikau. Bet paskui atsikvošėjau. Galvojau: kvailas aš, ar ką, kad save nuodiju. Tad šveičiau šalin“, – prisiminė senolis.
Jaunystėje J. Bliuvas dažnai sirgo plaučių uždegimu, bet dabar ši liga jo seniai nebekamuoja. Vyras jaučia, kad pasilpo regėjimas, tad stengiasi tausoti akis – nežiūri televizoriaus.
Didelio kraujo spaudimo neturi, bet širdis, sakė, jaučiasi.
„Kad ji visko per gyvenimą matė, vargšelė labai persigandusi buvo, tai iš kur dabar stipriai būti“, – apie širdį tarsi apie žmogų pasakojo senolis. Atmintimi jis irgi nesiskundžia, tiesa, ryškiau prisimena, kas buvo prieš daug metų, o palyginti nelabai seni kai kurie įvykiai priblėsę. Kad prisimintų kai kurias datas, jam reikia laiko pagalvoti. Senjoras skaičiuoja turįs 11 anūkų ir proanūkių, bet viliasi, kad giminės nesupyks, jeigu pasakė netikslų skaičių. Vyras prisipažino, kad norėtų sulaukti dar ir proproanūkių.
J. Bliuvas mažai valgo mėsos, bet labai mėgsta bulves. Senjoras išsikepta bulvinių blynų, o keptas bulves valgo su rūgpieniu.
Prieš išvažiuodamas žiemoti pas dukrą į Panevėžį, J. Bliuvas pasirūpina nusipirkti miltų iš vietos malūno. Pasak senjoro, parduotuvėje tokių gerų nėra.
Vyras sako, kad jam gyventi labai įdomu ir mielai gyventų dar šimtą metų. Bet su sąlyga.
„Jei tik galėčiau krutėti, galva protautų, akys matytų, vaikams ir anūkams našta nebūčiau“, – kalbėjo jis. Kita vertus, senjoras ramiai priima gyvenimo saulėlydį. Pasak ramygaliečio, pribus dar aname pasaulyje, o ir terminų jame nėra. Inga SMALSKIENĖ
