Baigęs Seimo nario karjerą, Antanas Nedzinskas išsikraustė toli nuo miesto šurmulio – į močiutės žemės sklypą Trakų rajone.
Žmonių netrūksta
Vyras atviras – Vilniaus jis visiškai nepasiilgo, o ir bendravimo su aplinkiniais vienkiemyje jam netrūksta: „Net negaliu pasakyti, kada paskutinį kartą buvau Vilniuje. Esu sėslus savo vienkiemio gyventojas – net statybinių medžiagų į priekį užsipirkau. Maisto produktų gali ir vietinėje parduotuvėlėje nusipirkti. O šiaip stengiuosi neatitrūkti nuo įvykių, seku naujienas Lietuvoje ir pasaulyje.
Kuomet buvau Seimo narys, dalį savo atlyginimo sąmoningai atsidėdavau sodybos įsirengimui. Tada suma dar buvo apvali, dabar ji – juokinga. Tuo metu galėjau iš tos algos nusipirkti butą Vilniuje arba ieškoti prieglobsčio gamtoje. Mano šuo, katinai ir dekoratyvinės ožkytės nešneka. O pasikalbėti su kaimynais dažnos galimybės neturiu – artimiausi už pusės kilometro. Jei nėra reikalų – ir nesusitinkame.“
Antanas Nedzinskas ketverius metus praleido Seimo nario kėdėje. Net ir baigęs šį karjeros tarpsnį ir išsikraustęs iš Vilniaus, vyras politikos neapleido. O šalia darbo savivaldybės taryboje, Antanas atrado naują aistrą: „Esu Trakų rajono savivaldybės tarybos narys. Taryboje esu nuo gruodžio mėnesio, darbas mūsų yra komitetuose ir posėdžiuose. Savivaldybėje buvau tik kartą – kai sakiau priesaiką.
Mano vaikystė praėjo tame kaime – daugiausiai sentimentai, noras turėti savo žemės. Pirmiausia gyvenau močiutės namelyje ir tuo pačiu stačiausi sau, iš sklepuko padariau pirtelę, vėliau svečių namus, kultūros centrą. Atsiminiau seną svajonę, kad norėčiau padaryti draugų festivalį, tad pastačiau sceną. Turiu kaimo turizmo sodybą, tačiau ji dar ne visiškai baigta, todėl jos nereklamuoju. Pas mane atvažiuoja įvairių švenčių švęsti. Nevadinčiau to verslu – tai gyvenimo būdas, jis man niekada neatsipirks.“
Dėmesys vargina
Prakalbus apie atostogas pajūryje, Antanas prisiminė tuos laikus, kai aktyviai koncertuodavo. Pasak jo, dėmesys, kurį tuo metu jis mėgo, šiandien jį vargina – į sceną sugrįžti jis nenorėtų.
Tačiau muzika iš A. Nedzinsko gyvenimo niekur nedingo – vyras vis dar mėgsta pralavinti balsą: „Manęs jūra nevilioja jau nuo tų laikų, kai dainavau. Kai esi žinomas veidas, pailsėti pajūryje, Palangoje – praktiškai neįmanoma. Vis tiek visą laiką kas nors žiūri. O kai visi apsiginklavę išmaniaisiais telefonais, turi žiūrėti, kaip iš šalies atrodai. O vienkemy labai gerai jaučiuosi.
Žinoma, kad patiko dėmesys. Tai kaip narkotikas, ne visiems pavyksta iš jo paskui išlipti. Gerai kol sekasi, o kai nesiseka, nėra koncertų – gyvenimo šaltinio? Gili duobė. Dainininkas pardavinėja save, ypatingai tai daro nuomonės formuotojai. Jie parduoda savo nuomonę, reputaciją, kitus moralinius dalykus. Kaip nuomonės formuotojas gali siūlyti kažką, kuo nėra pats visiškai užtikrintas? Nukentės kiti, liks nusivylę. Aš pats nebedainuoju, bet balsą vis tiek prajudinu kartais. Kai gyveni gamtoje, pati akustika keičiasi priklausomai nuo metų laikų“, – pasakoja Antanas.
Laidos metu Antanas prisiminė ir kitą savo hobį – automobilius. Vyras savo nemažą kolekciją vieną po kito pardavė – reikėjo pinigų sodybai statyti. Visgi, vieną automobilį jis su meile prisimena iki šiol:
„Negaliu suskaičiuoti, kiek pardaviau, bet vienas po kito automobiliai ir išsipardavinėjo. Nusprendžiau, kad visų kampų neapsėsiu ir reikia su automobiliais atsisveikinti.
Vieną automobilį net šiltnamyje laikiau, baigėsi sezonas, aš jį įvariau į šiltnamį ir vėl užkaliau sieną plėvele. Jis ten puikiai išsilaikė.
Pas mane atvažiuoja ir klausia, kur Volgą padėjau. Nevažinėju su ja nuo 2008 metų, bet žmonių pasąmonėje išlikę, kad aš turiu Volgą“, – juokiasi A. Nedzinskas.
