Sarah Mitrikė prieš septynerius metus iš Londono priemiesčio atvyko į Žagarę, pamilo miestelį, ir sugalvojo žmonėms jį pristatyti per saldžias, tik šiame krašte augančias, žagarvyšnių uogas. Taip gimė Vyšnių festivalio idėja. Sarah su gyvenimo draugu Sauliumi išvyko į gimtąją Angliją, bet po penkerių metų grįžo, įsigijo seną medinį namą, darže augina daržoves ir rimtai ruošiasi čia gyventi.
Žagarė — tarsi sala
2004 metais pirmą kartą įvažiuodama į kelią apglėbiantį Žagarės parką, Sarah galvojo patekusi lyg į atskirą salą. Akmeninė tvora, prasidedanti už miesto riboženklio, dideli, ūksmingi medžiai, dešinėje prie posūkio šmėžuojantis dvaras, žirgyno arklidės ir maniežas.
Miestelis nutolęs nuo centrų, su savita nedidele bendruomene, charakteriu, architektūra.
„Buvo įdomu ir netikėta,“ — sako Sarah.
Daug pasaulio mačiusiai, visuose žemynuose apsilankiusiai viešniai vieta atrodė panaši į ramybės oazę. Sako, nesijautusi nejaukiai, neatrodė, kad būtų svetimas, nepažįstamas žmogus šiame krašte. Visi sutikti maloniai priėmė ir rūpinosi, kad nieko netrūktų.
Sarah Žagarę pasirinko Vilniuje ES atstovybėje dirbusio brolio Alastair ir Alex Gibbo, plušėjusio organizacijoje „Lithuanian link“, dėka. Dar iki Alexo Žagarėje lankėsi Joy Hall, ieškojusi savo protėvių pėdsakų. Jos giminės į Angliją iš Lietuvos išvyko prieš karą.
Nevyriausybinė organizacija „Lithuanian link“, vykdžiusi įvairius projektus, suteikė progą įsilieti į Žagarės gyvenimą. Su joniškiete Jūrate Sabaite Sarah parengė projektą turizmo infrastruktūrai gerinti.
Festivalio idėjos gimimas
Kai Vilniuje sutikti pažįstami, svečiai, klausdavo, kur ji dabar gyvena, Sarah sakydavo: Žagarėje.
„Kas, kur, kaip? Visiems įdomu, žmonės nieko nežino apie šį miestą. Galvojau, kas galėtų tapti Žagarės simboliu? Visi žino žirgyną, čia dera žagarvyšnės. Kodėl negalėtų vykti Vyšnių festivalis? Susirinkome grupė žmonių: įvairių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų lyderiai ir ėmėme kalbėtis, rinkti idėjas,“ — prisimena Sarah.
Anglijoje daugelis miestų turi savo šventes, kurios primena muges, vyksta bendruomenių sueigos. Žagarėje tuo metu jau buvo organizuojamas miesto gimtadienis. Žmonės sakė, kad įdomu būtų turėti ir festivalį, tačiau numodavo ranka, abejodami, ar įmanoma jį organizuoti.
Sarah — optimistė. Pirmas Vyšnių festivalis įvyko. Jo metu skaityti istoriniai pranešimai, skambėjo koncertai, prekiavo amatininkai. Tąsyk nemenkas dėmesys skirtas 1905 metų įvykiams. Vykstant revoliucijai Rusijoje, Žagarė taip pat neatsiliko. Tautinis sąjūdis drąsiai leido daigus, prigydamas įvairiose Lietuvos vietose. Žagariečiai susidomėjo Vilniuje organizuojamu inteligentijos suvažiavimu ir išsirinko delegatus, kurie grįžę surengė mitingą. Jo metu išrinkta nauja valsčiaus valdyba privertė caro pavaldinius atsisakyti pareigų. Tiesa, nauja valdžia išsilaikė neilgai, užklupta baudžiamųjų caro būrių.
Ši istorija labai sudomino iš Anglijos atvykusią merginą. Apie 1905-ųjų įvykius Žagarėje pavyko rasti papildomos medžiagos senuose leidiniuose, susitikti su giminaičiais žmogaus, tais metais sukūrusio miesto vėliavą.
Grįžo po penkerių metų
Davusi idėją Sarah su Žagarėje sutiktu gyvenimo draugu, tuo metu policininku Sauliumi Mitriku, po antrojo Vyšnių festivalio išvyko gyventi į gimtinę. Prieš išvažiuodama anytai juokais pažadėjo, kad pora grįš po penkerių metų. Dabar stebisi, kad tiksliai taip ir įvyko. Abu su vyru jie neplanuoja gyventi kelis metus vienoje vietoje, po to — lėkti į kitą šalį, vėliau — į trečią.
„Mes visur ruošiamės gyventi rimtai“, — paaiškina Saulius.
„Turėjome tris variantus: likti Londono priemiestyje, grįžti į Žagarę arba rinktis dar kitą šalį, naują gyvenimą. Pasirinkome Žagarę“, — pasakoja Sarah.
Darbui nesvarbi geografinė vieta
Daug keliavusiai merginai ne problema prisitaikyti gyventi bet kuriame krašte. Juolab, kad jos darbui geografinė vieta — ne kliūtis. Baigusi skulptūros ir instaliacijos studijas, Sarah užsiima visiškai su menais nesusijusiu darbu. Ji — senų lenktyninių automobilių sporto varžybų organizatorė. Atstovauja vienam Anglijos sporto klubui, derina sportininkų pasirodymų grafikus ne tik gimtojoje šalyje, bet Europoje, derasi su lenktynių trasų šeimininkais. Jos žinioje — beveik 200 žmonių. Viskas koordinuojama internetu.
Anglijoje autosportas labai išplėtotas ir populiarus, kas savaitgalį šalyje vyksta po 3— 4 varžybas. „Įdomu stebėti, tik labai daug triukšmo ir nekoks kvapas“, — apie lenktynes sako Sarah. Ją domina ir senų automobilių istorija Lietuvoje, buvusioje TSRS. Galbūt kažkas turi penkiasdešmtųjų ar šešiasdešimtųjų metų lenktyninių vienviečių automobilių modelių nuotraukų ar kur nors yra išlikusių pačių automobilių.
Laisvo oro direktorius
Žagarėje prieš septynerius metus policininko uniformą vilkėjęs Saulius Londone pirmiausia tapo sodininku: tvarkėsi prie namų, augino iš Lietuvos atsivežtas lelijas, prie jų įkomponavo ir pomidorus. Netrukus susirado darbą nemenkoje kenkėjus naikinančioje sanitarinėje epideminėje firmoje, turinčioje keletą departamentų.
„Iš pradžių dirbęs su vabzdžiais netrukus gavau biologo vietą, turėjau rūpintis triušiais, lapėmis. Paskui tapau paukščių poskyrio vadybininku. Lietuvoje buvau baigęs ekologiją, tad mokslai pravertė“, — pasakoja Saulius.
Apsisprendus grįžti į Žagarę jam darbo vietą teko palikti.
„Dabar esu laisvo oro direktorius: kol kas rūpinuosi namo remontu“, — sako 34-erių metų vyras. Jo teigimu, daugelį metų negyvenamam mediniam pastatui rekonstruoti laiko prireiks iki kitų metų pabaigos. Maždaug šešiasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų namo Žagarėje išorę jauna šeima ketina palikti, išsaugoti, kokia buvo. Viduje reikės daugiau pertvarkymų.
Neseniai Saulius žagariečių buvo išrinktas į iniciatyvinę bendruomenės grupę, kuri su architektu derina būsimą Žagarės aikštės rekonstrukcijos vaizdą ir darbus.
Ar tikrai blogai gyvename?
Dažnam kyla klausimas, kodėl jauni žmonės, įsitvirtinę šalyje, kur tiesiasi kraštiečių keliai ir svajonės, kur veržiasi gausybė lietuvių, ramiai apsistojo nuošaliame mieste Latvijos pasienyje, kur gyvenimas teka lėtai, kur bene didžiausias nedarbo lygis rajone, trūksta šurmulio, toli nuo didžiųjų miestų.
„Nors aš pagal tautinį charakterį esu pesimistas, tačiau nemanau, kad dabar labai bloga Lietuvoje gyventi. Mūsų pažįstami per pastaruosius penkerius metus važiuoja į keliones dažniau nei bet kada seniau. Aišku, dalis žmonių tiesiog vyksta pas svetur emigravusius gimines. Bet kiek vyksta įvairių eksursijų. O kur matei, kad prieš 10 metų žmonės būtų pirkę iš parduotuvių geriamą vandenį, gatavas mišraines, uogienes? Visi gėrė šulinio ar vandentieko vandenį, patys virė, gamino“, — vardija pastabas apie gyvenimo kokybę Saulius. Jis pats su žmona darže Žagarėje augina cukinijų, morkų, burokėlių, špinatų, ridikėlių, pomidorų ir kitų daržovių, prieskoninių žolelių.
„Tai yra pasirinkimas. Arba daug dirbi sode ir turi savo produktą, arba turi daug laisvo laiko ir viską perki parduotuvėje“, — priduria Sarah.
Išmoko kalbėti lietuviškai
Jauna moteris paneigia Žagarėje sklandančius gandus, esą, ji įsigijusi vėjinį malūną, kuris tarybiniais metais buvo miesto pasididžiavimas, jame veikė restoranas, ir angliško tipo raudonų plytų namą, buvusią žirgyno kontorą.
Sarah agal kilmę — italė, protėviai iš Italijos į Angliją atkeliavo prieš pusantro šimto metų.
Lygindamas Angliją ir Lietuvą Saulius sako, kad pas mus nematysi miestuose į vieną monolitą tiesiog sulydytų visos gatvės namų, Londone tai gana įprastas vaizdas. Tačiau mažesniuose miesteliuose Anglijoje — geriau išvystyta infrastruktūra.
Per penkerius metus Sarah neprastai pramoko lietuvių kalbos. Kaip visi užsieniečiai, paklausta, ar buvo sudėtinga, prirtariamai linkčioja galvą. Kalbėti lietuviškai ji bandė nuo pirmųjų dienų Žagarėje. Bent ištarti pasisveikinimo ar padėkos žodį.
Daugiatautė šeima
Tėvai nesistebėjo, kai Sarah jiems pristatė kitatautį būsimąjį vyrą. Jų giminėje tai įprastas dalykas.
„Vienas brolis vedė amerikietę, kito žmona — korėjietė“, — juokiasi Sarah.
Prieš metus pora susituokė, vestuvės su papročiais — malkų skaldymu, jaunosios nešimu per tiltą, stalo išsipirkimu — vyko Lietuvoje. Sarah Rabagliati pasirinko vyro pavardę ir tapo Mitrike.
Loreta RIPSKYTĖ
