„Kartais sėdžiu naktimis ir programuoju ritmus, kurie nepakliūna į mano dainas“, - kiek vėliau prisipažino A. Mamontovas.
- Scenoje sakėte, kad į Lietuvos hip hopo muzikos apdovanojimus atėjote iš naujo atrasti lietuviško hip hopo. Kokį susidarėte įspūdį? – paklausiau muzikanto.
- Manau, kad tai yra kažkas, kas auga. Gal tai nėra labai matoma plačiajai publikai, tai yra atskiras pasaulis, kuris turėtų sprogti ir išsiveržti kažkuriuo momentu. Noriu tikėti, kad artėjame prie to, nes yra labai daug gabių jaunuolių, kurie stebina savo rimavimo gabumais. Kartais negali patikėti, kad žmogus ekspromtu scenoje staiga išsilieja eilėmis. Aš norėčiau taip galėti rašyti dainas tokiu greičiu.
- Hip hopo muzikos auditorija – jaunimas. Daugelis vyresnių žmonių sako, kad reperių liečiamos temos ir pasirinktas būdas jas išsakyti nėra pats tinkamiausias.
- Aš žiūrėčiau į tai visai kitaip. Tai yra galimybė išreikšti save. Mano paauglystės laikais tai leido pankrokas. Tai buvo muzika, kurią, praktiškai, galėjo kiekvienas atlikti. Čia yra tas pats – techniškai nėra sudėtinga atlikti, visas remiasi į tai, ką žmogus nori pasakyti. Tame yra grožis. Man tai yra grožis, nes tai pamatęs sakai „Ir aš taip galiu“. Ir tai yra svarbiausias momentas. Ypač jaunam žmogui.
- 1992 metais prodiusavote pirmą Lietuvos hiphopo grupę – „Pompą“...
- Tuo metu mes tai vadinome repu. Visa tai buvo padaryta labiau humoro forma, bet netikėtai kai kurios „Pompos“ dainos tapo labai mėgiamos tam tikrame tarpe žmonių. Grupė išpopuliarėjo. Mes su broliu dviese įrašėme tą albumą namuose. Šiaip, savo malonumui. Kadangi dirbau radijo stotyje paleidau porą dainų į eterį. Tai buvo neįtikėtinas rezonansas. Po to man paskambino Egidijus Dragūnas ir pasakė „Aš girdėjau jūsų grupę „Pompą“ ir aš taip pat noriu repuoti“. Tai buvo momentas, kuris kažką sujudino. E. Dragūnas pagalvojo „Taip, aš taip galiu“. Man visada tai yra gražu.
- Ar galima būtų jus vadinti Lietuvos hiphopo krikštatėviu?
- Ne, nesu krikštatėvis. Aš tik pabandžiau. Netyčia buvau pirmas, bet tikrai ne geriausias.
- Bet dėl projekto „Pompa“ niekada nesigailėjote?
- Man ši muzika yra įdomi. Tikrai būtų įdomu su ja kažką padaryti, nes aš labai mėgstu... Niekas nežino, bet aš esu užsislėpęs beatmakeris. Kartais sėdžiu naktimis ir programuoju ritmus, kurie nepakliūna į mano dainas. Aš turiu priprogramavęs ritmų, ant kurių belieka „uždėti“ poeziją.
- Kodėl jie paslėpti?
- Neturiu, kur jų panaudoti. Darau tai savo malonumui. Neturiu tikslo jų pardavinėti.
- Manau, atsirastų be galo daug jaunuolių, kurie su malonumo pasinaudotų jūsų kurtais beatais.
- Tai būtų labai įdomu. Mėgstu ritmo mašinas. Visada svajojau būti būgnininku. Ritminę muziką labai mėgstu.
- Ar galime nuspėti, kaip keisis hiphopo muzika?
- Nemanau, kad reikia bandyti spėlioti. Dažnai yra bandoma nuspėti į ką kas nors pavirs. Bet dažniausiai viskas yra nenuspėjama. Gali atsirasti vienas kūrybingas žmogus, kuris viską staiga gali pakreipti netikėta linkme. Tame visas grožis.
