Klaipėdietis Edgaras Lubys-Amberlife po metų, praleistų Islandijoje, sugrįžta gyventi į Lietuvą ir brandina naujus kūrybinius planus. Galbūt muzikanto antruoju vardu tapęs kadaise sugalvotas grupės pavadinimas juose jau nebefigūruos.
Rugsėjį trumpam parvykęs namo ir surengęs keletą koncertų įvairiuose šalies miestuose, muzikantas vėl išvyko į Reikjaviką tvarkytis formalumų - šį mėnesį jis planuoja grįžti namo. Muzikos kūrėjas ir atlikėjas džiaugiasi, jog pasiūlymų koncertuoti jo grupei netrūksta, o susitikimai su Lietuvos publika sužadino norą kurti kitaip.
"Po rugsėjo koncertų pajutome, kad tai, kaip kuriame, mums atsibodo. Kad atėjo metas daryti kitaip. Keičiame viską, gal ir muzikos stilių. Apie bendradarbiavimą jau kalbėjausi su muzikantais iš Vilniaus", - sakė E. Lubys.
Metus svečioje šalyje gyvenęs ir dirbęs klaipėdietis tolesnę savo ateitį regi Lietuvoje, tačiau greičiausiai nebe gimtajame mieste.
- Ar tik muzikinis įkvėpimas nulėmė pokyčių troškimą?
- Su kuo teko kalbėti, daugelis žmonių užsimena apie šiokį tokį šleifą: "Amberlife", popsas, "Eurovizija"... Žodžiu, viena šio medalio pusė - viskas gražu, kūrybinga, o kita - netikras išreklamuotas įvaizdis, saldžiabalsis berniukas iš Klaipėdos, kuris atlieka romantiškas dainas. Su komanda jau priėjome mintį, kad derėtų arba keisti pavadinimą, arba visiškai nušlifuoti tą kitą medalio pusę ir iš naujo iškalti joje kažką savito.
- Kodėl ketini gyventi nebe Klaipėdoje?
- Vieną sekmadienį pasivaikščiodamas ėjau per miestą - nuo "Žemaitijos" iki Friedricho pasažo. Suskaičiavau 30 žmonių. Nežinau, gal gyvendamas Reikjavike pripratau prie to, kad jų visur labai daug, tačiau grįžus čia įspūdis susidarė toks, tarsi kokį karą būčiau praleidęs.
Labai vertinu visus menininkus, kurie čia gyvena, bet, mano galva, parduoti savo kūrybą gyvenant Klaipėdoje būtų sudėtinga. Muzikinis gyvenimas Klaipėdoje verda tik vasarą. Bet šitaip samprotaudamas taškų dar nedėlioju.
Bendra atmosfera Lietuvoje nėra labai džiuginanti, žmonės čia yra liūdnoki. Bet aš juos suprantu. Daug kas pasimovė ant bankų kabliuko, kita vertus, per krizę žmonės nusikratė tuštybės ir keisto netikros šventės pojūčio, kai mašinos ir namai buvo įsigyjami, užstatomi, išmainomi per pusmetį. O dėl gyvenamosios vietos, visur yra savų pliusų ir minusų.
- Ar per metus, tavo požiūriu, pasikeitė muzikantų gyvenimas?
- Vieni sako, kad jokios krizės nėra, kiti zyzia, kaip blogai. Žmonės dabar renkasi, kur eiti. Nebeužtenka strakaliojančiųjų, praėjo "Kelio į žvaigždes" pompastikos laikai. Manau, popscenoje daug kas susirūšiuos ir atsinaujins, o kaip viskas galų gale atrodys - pamatysime.
Asmeniškai aš žinau, kad nenustosiu kurti muzikos. Iš jos turtų nė velnio nesusikroviau, ir niekada nekroviau, man tai neįdomu. Vienintelis pliusas - kad neturiu banko paskolų. Ką nors įsigyti nebuvo mano svajonė.
- O kokie dalykai - tavo svajonės?
- Labai paprasti. Man užtektų šeimos, vaikų ir trobos kaime prie ežero. Tokios mano vertybės. Joms realizuoti turiu laiko.
- Jeigu kalbėtume apie laiką, visus metus praleidai Islandijoje. Pritapai?
- Taip. Ten vertinamas bet koks darbas. Kuo daugiau uždirbi - tuo didesnius mokesčius moki, kuo mažiau - tuo jie atitinkamai mažesni. Islandų kalba sudėtinga, bet visi kalba angliškai. Ten gyvena labai daug amerikiečių - išeivių iš Islandijos vaikų, kurie ieško savo šaknų. Europoje teko būti beveik visur, bet Islandija neabejotinai bus mano asmeniniame įdomiausių aplankytų šalių trejetuke.
Pernai prieš išvykdamas paprasčiausiai buvau pasimetęs. Spaudė čia palikti asmeniniai dalykai, skyrybos. Man tuo metu čia nepatiko. Per šiuos metus nesijaučiu nieko praradęs, atvirkščiai: jaučiuosi grįžęs į geresnę startinę poziciją, palipęs laipteliu, jei ne dviem, aukščiau.
- Kokius gyvenimo svetur pranašumus įžvelgi?
- Jis labai praplečia akiratį. Grįžęs eisiu ieškoti darbo, bet to visai nesibaiminu: pabuvęs išmestas svečioje šalyje, kaip viščiukas, pradedi teigiamai mąstyti ir įgauni pasitikėjimo, atsiveria tavo gerosios savybės.
Be to, per šiuos metus labiau priartėjau prie muzikos. Galbūt naujausi mano kūriniai nėra tokie, kad juos transliuotų "telikas". Tačiau aš darau tai, kas man patinka, ir neišsikeliu reikalavimų įgyti 40 tūkst. auditorijos. Šia veikla save įprasminu. O visa kita ateis laikui bėgant.
Valerija LEBEDEVA
