Nacionalinio dramos teatro ir judėjimo „No theatre“ 29-erių metų aktorius Marius Repšys, jau apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi ir Sidabrine gerve, publikai geriau žinomas kaip Vandalas iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ arba Laurynas iš „Katedros“, sako „kietu biču“ nesijaučiantis. „Žinių radijo“ laidoje „Jaunas ir talentingas“ – pokalbis su aktoriumi apie talentus, sėkmę ir paprastumą.
Kai buvote mažas, žavėjosi aktoriumi Dainiumi Kazlausku – jums jis atrodė „kietas bičas“. Ar jūs pats dabar jaučiatės „kietu biču“?
Aš nesu kietas bičas. Aš esu paprastas bičas – aš tokiu norėčiau būti. Žinau, kad žmonės yra visi vienodi, turi potencialo kažką pasiekti ir padaryti. Aš nesu kažkoks išskirtinis atvejis. Manau, kad bet kas gali daryti, tik reikia noro, užsidegimo, ir viskas. Nežinau, kas yra kietas.
Kaip tik ir įdomu, kas gi visuomenės akyse yra „kietas“?
Nežinau.... Aš kažkaip atitrūkau nuo tos visuomenės. Nežinau, kuo ji dabar gyvena.
Kaip suprasti, kad atitrūkote nuo visuomenės?
Gal tiesiog aš būnu kitoje barikadų pusėje. Kuo jaunimas kvėpuoja, nelabai žinau. Per daug užsiėmęs esu, kad būčiau renginiuose, eičiau kažkur. Vis tiek šeima yra...
Jūs ilgą laiką užsiiminėjote kovos menais. Ar tvirtos valios, disciplinos ir darbo užtenka, kad žmogus būtų sėkmingas savo karjeroje?
Dar reikia ir noro. Ne, tada neužtenka. Jeigu noras yra, tai valios kaip ir nereikia.
O ką daryti, jeigu žmogus nežino, ko nori?
Sunku pasakyti. Aš visada norėjau kažkuo būti, nuo pirmos klasės: ir biologu, ir fiziku, ir chemiku, ir piešti norėjau, ir sportuoti – tie dalykai keitėsi, kol galiausiai apsistojau ties sportu ir perėjau į vaidybą. Tiems žmonėms, kurie nežino, ko nori, palinkėčiau labai rimtai pagalvoti ir daug ką išbandyti. Man mama sakydavo: eik visur, kur nori. Taip ir darydavau. Tik vieną kartą sakiau: mama, noriu pianinu groti. Mama: uoj, kam tau tas pianinas... Vis tiek aš jį nusipirkau, kai man buvo 22 metai, ir mokiausi groti.
Kas jums gyvenime yra paprasta, o kas sunku?
Paprasta vairuoti mašiną. Sunku buitinius darbus daryti, nežinau kodėl. Žmona sako: pakeisk lemputę. Aš kokias dvi savaites ją keičiu.
Iš visų jūsų atliktų vaidmenų, galėtumėte prisiminti kažkurį vieną, pasirinkti citatą, ir ja pasidalinti su mumis?
Galėčiau. Citata iš Lauryno monologo su vyskupu: „Jeigu paimti savo širdį, padėti į aikštės vidurį ir pasakyti – štai Katedra. Eikite, melskitės, gauskite varpais arba vargonais, ir visi tik pasijuoks iš to.“ Norėčiau, kad taip nebūtų.
