Nors kai kuriems galėjo pasirodyti kitaip, Jonas Braškys nemalonumų sostinės gatvėse neieško, į konfliktus nesivelia ir antrankiais niekam negrasina. Aktorius atlieka pedagogo pareigas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir stengiasi įsijausti į jam Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre bei kino aikštelėse paskirtus vaidmenis.
- Ar į savo vaidmenį esate įsijautęs tiek, kad galėtumėte suvaidinti tikrą policininką.
- Manau, kad jau sugebėčiau vykdyti tikras policininko pareigas. Kuomet buvo filmuojamos pačios pirmos serijos, prie manęs sėdėjo tikrų tikriausias pareigūnas. Mačiau, kaip jis elgiasi, dirba.
Tačiau yra kita problema – kaip bebūtų, žmonės mane atpažįsta kaip aktorių. Kartais gatvėje išgirstu replikų – „Štai, komisaras praėjo“. Prieš porą metų net esu pakliuvęs į mylimiausių šalies aktorių trejetuką. Tąkart mane nurungė gerbiamas kolega Džiugas Siaurusaitis, tačiau žmonės atpažįsta mane.
- Kino filmuose, serialuose turite savo ryškų ir rimtą herojų – uniformuotą pareigūną ar kunigą. Ar sutiktumėte imtis, tarkim, saldžialiežuvio meilužio vaidmens?
- Kodėl gi ne. Kiekviena rolė yra iššūkis. Arba vaidmuo yra tavo šeimininkas, arba tu esi savo vaidmens šeimininkas. Nesu bailys. Esu žmogus, kuris nesibodi priimti iššūkių ir viską atlieka kiek galima geriau.
- Kaip jūs apibūdintumėte aktoriaus darbą?
- Jeigu esi aktorius – privalai priimti iššūkius, nugalėti ir kuo geriau suvaidinti paskirtą vaidmenį. Turi būti vaidmens šeimininku. Pavyzdžiui, mūrininkas nepriekaištingai sumūrija krosnį, baldininkas sukala puikų, patogų baldą, taip ir aktorius savo vaidmenį privalo išpildyti kokybiškai. Negali atsirinkinėti – tas vaidmuo man tinka, o tas – ne. Reikia pamėginti suprasti kiekvieną vaidmenį, įlysti į kailį. Aš niekuomet nesu atsisakęs jokio vaidmens.
- Metai iš metų matome jus spektakliuose, kino filmuose, serialuose. Atrodo, kad režisieriai jus išties jus mėgsta... Kaip manote, už kurias savybes jus kaip aktorių gerbia labiausiai?
- Negaliu įsivaizduoti, kas dedasi jų mintyse. Tačiau, jei jau mane kviečia – vadinasi esu reikalingas. Jie, matyt, galvoja, kad jų paskirtą vaidmenį sugebėsiu išpildyti. Kitu atveju – vietoje manęs pakviestų kitą aktorių. Kalbant atvirai... esu gana paklusnus. Visada išklausau režisierių. Visada. Stengiuosi parodyti ką galiu, kartais pasidalinu ir savo sumanymais, kurie neretai jiems visai tinka ir patinka.
- Aktoryste užsiimate ilgus metus, tačiau spaudai, teko pastebėti, daug dėmesio neatiduodate...
- Mano pagrindinis darbas – kuo geriau atlikti vaidmenį. Dėmesio man tikrai užtenka. Nemanau, kad būtina su visais dalintis savo asmeniniu gyvenimu. Tiesa, vaidyba yra didelė mano gyvenimo dalis. Štai apie tai aš niekuomet neatsisakau pasikalbėti. Nesu nei nuskriaustas, nei reikalauju dėmesio. Kiek yra, tiek užtenka. Mes jus pažįstame kaip aktorių. O koks jūs gyvenime?
Esu labai atsakingas. Stengiuosi niekuomet nevėluoti. Į filmavimo aikštelę visuomet ateinu pasiruošęs. Esu patikimas žmogus. Jeigu yra proga, į darbą einu pėsčiomis, viską susidėlioju, pasiruošiu. Gal net per daug atsakingai elgiuosi.
- Kas tokiai meniškai sielai labiausiai padeda atsipalaiduoti?
- Šiandien, pavyzdžiui, esu sodyboje... džiaugiuosi oru, gamta. Mėgstu jūrą, tačiau Palangos Basanavičiaus gatvė ne man (juokiasi). Mėgstu dailę. Kažkada ir pats piešiau. Kai buvau mažas vaikas man buvo pasiūlyta stoti mokytis į Čiurlionio meno mokyklą. Bet kas gi išleis iš kaimo vidurio kilusį mažą vaikinuką į sostinę. Kartais ir dabar piešiu. Žmogų galiu nupaišyti laisvai. Tačiau šį pomėgį atsidedu į priekį. Aišku, kartas nuo karto pasiklausau ir geros muzikos. Mėgstu džiazą, simfonijos skambesį... Kartais nuo knygos atsitraukus malonu paklausyti geros muzikos.
- Esate knygų gerbėjas?
- Taip, turiu apie 4000 knygų. Lentyna namuose siekia lubas. Kai kurias iš jų skaitau jau ir po antrą kartą. Štai neseniai perskaičiau paskutinį autoriaus Tomo Mano knygos puslapį. Išlindęs iš Tomo Mano, antrą kartą ėmiausi „Užburto kalno“. Dievinu Folknerio, Markeso, Radzevičiaus, Mariaus Katiliškio, Antano Škėmos, Vinco Mykolaičio Putino, Antono Čechovas, Fiodoro Dostojevskio kūrybą. Artimiausioje lentynoje stovi Lotynų Amerikos kūrėjo Jorge Luis Borges lobiai.
Skaitau daug. Išvažiuodamas kažkur visuomet pasiimu knygą. Net vykdamas į filmavimo aikštelę. Jei žinau, kad bus pertrauka – iš namų pasičiumpu knygą. Beje, be galo mėgstu ir poeziją. Dviem ar trim eilėraščiams visuomet randu laiko.
- Jūsų žmona taip pat yra ryški aktorė. Kas dedasi dviejų aktorių namuose?
- Žmona mėgsta anksti atsikelti. Eina ryte paukščių paklausyti, o vakar naktį stebėjo žvaigždes. Kaip ir visi aktoriai, taip ir kiekvienas iš mūsų turi po dirbtuvę, ramybės, apmąstymų zoną. Neslėpsiu, nevengiame ir vienas kito darbų įvertinti. Aišku, aptarinėjimų didelių nebūna, kiekvienas aktorius turi savo raktą į vaidybos spyną, kiekvienas yra unikalus ir stengiasi išpildyti savaip.
