Apie vaidmenis, ypač televizijos serialuose, kalbėti ji nelinkusi: „Kai kurie žmonės, deja, tapatina mane su filmo heroje, kiti mato manyje tik aktorę... Normalu, tačiau žmogaus gyvenimas nepalyginti didesnis nei vaidmuo ar profesija.“ Būtent gyvenimas Moniką Bičiūnaitę labiausiai domina: ji nesiliauja jo studijavusi, pavyzdžiui, per kinų mediciną, nes būti
jai yra svarbiau nei veikti ar atrodyti.
Vėliavnešio duona
Aktorių gražiai pavadinote vėliavnešiu. Romantikos tame vėliavos nešime ne tiek jau daug, o mes šią profesiją linkę laikyti romantiška.
Iš tikrųjų aktorius, stovintis scenoje, yra labiau matomas, apkalbamas: jis ir gyvenime turėtų stovėti laipteliu aukščiau. Tai jokiu būdu nereiškia, kad gali „pasikelti“, užriesti nosį... Taip, aktorius turėtų būti tarsi savo idėjos vėliavnešys... Skamba labai jau herojiškai, juokingai? O kuo gi tada vienas aktorius skiriasi nuo kito – grožiu, gebėjimu pasimaivyti, patikti publikai? Kita vertus, romantikos čia išties maža: vėliavnešys turi šeimą, vaikų, kuriuos turi išlaikyti. Todėl jis imasi įvairių darbų. Ir tokių, dėl kurių tenka nuleisti vėliavą... Pažįstu kolegų, kurie mažai uždirba, tačiau nepraranda orumo, gerbiu juos už tai. Ne, pati
nebadauju, bet ir karalienė nesu. Mano vyras yra mano atspara, labai jį vertinu. Galiu sau leisti nedirbti vien dėl pinigų. Taigi teatre esu dėl meilės teatrui, o aktorė esu dėl meilės savo darbui.
Kiekviena mergaitė svajoja tapti aktore. Ar tik nė todėl, kad aktoriaus profesija yra labai moteriška?
Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau esu įsitikinusi, kad aktoriaus profesija yra vyriška. Aktorių galėčiau palyginti net su kareiviu: abiejų profesijų atstovams reikia daug fizinių ir dvasinių jėgų. Kad aktorių išgirstų, pamiltų, kad juo patikėtų, kaip sakiau, jis turi nešti savo idėją, ją ginti. Tam reikia vyriškų savybių, ne tik fantazijos, intelekto, intuicijos. Sutinku, intuityvumas yra ir moteriškas bruožas, kaip ir žavesys, šarmas, siekis patikti. Beje, aktoriaus darbas efemeriškas lyg vėjas: tik pūstelėjo, žiūrėk, ir nebėr, bet tuo jis ir žavus. Vaidmenys neilgaamžiai, nė vieno spektaklio nesuvaidini vienodai, nors vaidmuo – tas pats. Ir nė vieno negali pasisavinti. Tikras aktorius visada yra atviras, neprisidengęs jokiu vaidmeniu, nuogas nervais ir siela, bet tokie labiausiai ir nukenčia. Kiek puikių mano kolegų, to neištvėrę, per anksti išėjo anapilin, kiek jų neišbrenda iš alkoholio liūno! Ir mano kelyje buvo duobių, buvo ir bedarbystės metų, kai aplankydavo niūrios mintys. Nesivaržau pripažinti, kad teatras mane labai sunkiai priima, man dėl to skaudu. Publika negalėčiau skųstis, o teatre nuo pat pradžių man buvo nelengva.
Kartą režisierius Eimuntas Nekrošius jus įspėjo, kad bus sunku tapti Monika Bičiūnaite, nes turite garsius tėvus.
Taip, abu mano tėvai, Rimas Bičiūnas ir Jūratė Stauskaitė, žymūs dailininkai. Keista būtų neprasimušti turint tokius tėvus, tiesa? O man psichologiškai tai buvo didžiausia kliūtis: Eimuntas teisingai pastebėjo. Buvo laikas, kai vaidinau tik spektakliuose vaikams. Dirbau su užsidegimu, tačiau aktoriui to maža, juolab kad dirbant Lietuvoje vaidmuo tarsi prilimpa prie tavęs ir dėl mažos rinkos tampa tau pavojingas. Jei kartą suvaidinai klastingą lapę, nekalto zuikio vaidmens nesitikėk. Kiek metų ir jėgų reikėjo pakloti Rolandui Kazlui, nuostabiam aktoriui, kad publika pagaliau liautųsi žviegusi vos jį pamačiusi?
Esu etatinė Nacionalinio dramos teatro aktorė, tačiau jau taip yra, kad aš teatrą myliu labiau, negu jis mane. O juk mylėdama trokšti atsako. Taigi teatras manęs nelepina. Vis stebi ir stebi mane. O kino kamera, atvirkščiai, pamilo iškart. Nesivaržau jos.
Laimei, duobėn įpuolus man vis pasiseka išlipti. Pagaliau ta nežinia smagi: kas laukia tavęs, išsiropštus iš duobės?
Prieš 8 metus Buvau Indijoje, mėnesį gyvenau ašrame. Tačiau pagyvenusi Indijos ašrame supratau, kad čia nebūtinai patirsi nušvitimą, atvirkščiai – tai tave gali net sujaukti. Esminį sprendimą visada priimu pati. Visa tai man padeda „susirinkti“.
Ne tik adatos
Tam radote netradicinių, originalių būdų: karoliukų vėrimą, jogą. O dabar, girdėjau, rimtai kibote į kinų mediciną. Kiti galbūt sakytų, kad smalsaujate iš dyko buvimo... Kodėl tuo susidomėjote?
Atsakysiu taip: o kodėl ne? Ar studijuodama kinų mediciną išduodu savo profesiją? Manau, atvirkščiai – praturtėsiu ir kaip aktorė, ir kaip žmogus. Gulėti prismaigstytam adatėlių skambant egzotiškai muzikai – dauguma šitaip įsivaizduoja kinų mediciną. Nesiruošiu dėstyti jos tiesų, juolab kad esu Neijing kinų medicinos mokyklos Vilniuje studentė... Šiemet ją baigsiu, mokausi jau trečius metus. Labai nelengva, bet, matyt, turiu ne tik smalsumo, bet ir perfekcionizmo. Nesiruošiu ateityje priiminėti pacientų, nors vaikystėje svajojau būti arba aktore, arba gydytoja. Tačiau žinosiu, kaip padėti sau, savo artimui. Pasitikiu kinų medicina, ji labai sena, laiko patikrinta. Klaidingai manoma, kad kinų medicina verčia atsisakyti mums įprasto vizito pas gydytoją ar vaistų. Anot mano mokytojos, jei žmogus reguliariai laikosi kinų tradicijos, vaistų ir poliklinikos ilgainiui jam nebereikės, jis pats nepastebimai jų atsisakys. Man imponuoja tai, kad į žmogų kinų medicina žvelgia kaip į visumą, moko atidumo, įsiklausymo. „Atidžiai iškvėpk, nes kas nors tavo iškvėptą orą kur nors kitoje planetos vietoje įkvėps“, – tai mano mokytojos žodžiai. Kinų medicina – labiau pasaulėžiūra nei medicina siaurąja prasme. Pagal ją mūsų kūnas yra labai guvus ir gyvai reaguoja, jei mūsų gyvenime kažkas ne taip, praneša mums apie tai per ligą. Liga kinams yra ne kūno negalia, o pirmiausia protinio nepajėgumo išraiška. Per materialų kūną dvasia praneša, kad tavo protas nusilpo, taigi laikas sustoti ir pagalvoti...
Juokaujate? Anot vakariečių, tai – prapultis: tik sustok, ir mirsi! Išlikti gali tik lėkdamas visu greičiu.
Taip, beprotiškai siekiame pirmauti, būti valdžioje, visur lendame, užsibrėžiame milijonus tikslų, reguliuojame savo vaikų ir artimųjų gyvenimus... Šitaip besiblaškant ir praeina gyvenimėlis, nusialiname, ima pulti ligos. Liga įspėja, kad neatsirenki, ko tau asmeniškai reikia. Anksčiausiai miršta tie, kurie nerealizuoja savęs.
Stipriai pasakyta... Vakaruose sakoma ciniškiau: kapinės pilnos tų, kurie manė esą nepakeičiami.
Darbuose, pareigose iš tikrųjų esame pakeičiami, bet ar tai – žmogaus esmė? Žinoma, tas posakis apie ankstyvą mirtį – neabsoliuti tiesa. Tačiau ar ne svarbiausia – suvokti tikrąjį savo troškimą, siekti jo išsipildymo? Tikrasis tavo pašaukimas gali būti netikėtas net tau pačiam, gali neatitikti tavo susikurto gyvenimo modelio: čia ir prasideda drama... Į šią žemę ateiname nežinodami, kuo būsime.
Tačiau iš savo vaikų reikalaujame apsispręsti, kuo būti, dar mokyklos suole, o patys gniaužiame abejones iki mirties.
O kinai pasakytų: prieš tave išsiskleidžia tūstančio kelių vėduoklė, tu iš tos vėduoklės išsirenki vieną kelią, bet ar viskas tuo ir baigiasi? Ar tai – vienintelė įmanoma kryptis? Duok dieve, kad jų išsiskleistų kuo daugiau! Nuolat turime įrodinėti, kas esame, aiškinti, ką veikiame, tuo pateisindami savo buvimą. „Ką veiki?“ – Gyvenu.“ – „O ką dar darai? – Nieko!“ Toks žmogus įtartinas, ar ne taip? Juk 16 metų sulaukusiam jaunuoliui būtinas pasas, paskui – diplomas, vėliau – santuokos liudijimas, o susirgęs dokumentais privalai įrodyti, kad esi ligonis. Vis reikia įrodinėti, kad tu esi, nuolat patvirtinti statusą popieriais, ir net žmogaus mirtis lydima jų šūsnies... Dėl valdžios ir statuso esame priversti lipti per galvas, nepasiduoti, nugalėti, nesakyti savo nuomonės, šypsotis kaip besijaustume... Ar tai mūsų nesargdina?
Močiučių kraitis
Jūsų močiutė Monika Bičiūnaitė buvo įstabi menininkė be jokio statuso, diplomo. Ar jūs buvote artimos?
Ne tik močiutės vardą nešioju: mudvi buvome ypač artimos. Mano vaikystė prabėgo su ja, ji augino mane iki 12 metų, kol persikėliau pas mamą. Stipri, spalvinga buvo asmenybė, griežta, bet nepikta, juokinga, tikra gyvenimo kūrėja, aktorė jo scenose. Ji buvo paprasta moteris, gyveno vargingai. Vyrui anksti mirus, viena užaugino mano tėvą. Kai šis iš Pandėlio išvyko į Vilnių, į M.K.Čiurlionio meno mokyklą, negalėjo jo remti finansiškai: menka ta internato auklytės alga. Kartą po spektaklio prie manęs priėjusi viena moteriškė pasakė: „Labai norėjau jus pamatyti. Vienintelis žmogus, kurį šviesiai prisimenu iš internato laikų, buvo mano auklytė, jūsų močiutė Monika.“ Man net ašaros susikaupė... Ir močiutei išėjus anapilin mudviejų ryšys nenutrūko, tam tikra prasme esu jos tąsa. O piešti ji pradėjo garbaus amžiaus netyčia. Mano tėtis vasarodavo pas ją. Kartą išėjo žvejoti, palikęs drobę ir dažus. Niekada nelaikiusi teptuko rankose, močiutė vogčia pabandė pateplioti... Radęs tuos piešinius, užkištus už krosnies, tėvas apstulbo, o močiutei buvo gėda prisipažinti, kad tai – jos teplionės. „Mama, bet juk tu talentą turi!“ – tarė jis. O ji sūnui: „Vaikel, o kas tai do daiktas?“ Atėjo laikas, ir išsprogo, pražydo tai, kas turėjo išsprogti ir pražysti.
Turėjote tokią nuostabią močiutę! Tad senatvės galite laukti be baimės!
Ir iš kitos močiutės, mamos motinos, esu nemažai gavusi. Ji dirbo teatre, buvo drabužių cecho vedėja, siuvo lėles. Taigi nuo vaikystės teatras buvo šalia. Ir aš galbūt kažką paliksiu kitai kartai. Nors štai žvelgiu į sūnų ir stebiuosi: iš kur viena ar kita savybė – juk tai mano vaikas! Esame smarkiai susiję su artimaisiais, seneliais, nors jaunystėje to panašumo kratomės.
O gal manome, kad amžinai būsime jauni?
Teatre, kaip ir visur kitur Lietuvoje, šiandien tarpsta jaunystės kultas. Drebiama tiesiai: „Džiaukis, kad tokių metų
apskritai gauni vaidmenį!“ 40-metei lieka antraeiliai mamos, o kiek vėliau – ir močiutės vaidmenys. Štai man skambina draugė iš Amerikos: „Kaip gyveni?“ „Kaip 40-metė“, – ironiškai atsakau, o ta: „Pats laikas gyventi!“ O mūsų moterys po 40-ties apmiršta, kitoms net atrodo, kad jų gyvenimas pasibaigė. O juk kvapniausios, saldžiausios yra prisirpusios uogos!
Blogiausia tai, kad praradome pagarbą protėviams. Kinams ji labai svarbi. Žiū, kokią valdžią lietuvių šeimose dabar turi vaikai, kaip šokdina tėvus! Į ką tai nuves – į laisvę, demokratiją? Tai griovimo „kultūra“, kuri persmelkė ir teatrą: sugriaukime sena, nes gera – tik tai, kas nauja! Jaunimo požiūris į senukus nedovanotinas, o šių padėtis apverktina. Jei pasenai, esi nurašytas! Tai rodo, kad visuomenė priėjo liepto galą. Drakono metai bus mums lemtingi. Pagal kinų kalendorių šie metai – ne katastrofų ar apokalipsės, o virsmo metai. Mūsų laukia išbandymai, kuriems reikės daug dvasios jėgų.
Neduokdie, gimti tokiu metu! O ką daryti jau gimusiems, visai neaišku. Bet štai pasikalbėjus su jumis kažkaip ramiau, pokalbis veikia ne prasčiau nei adatų terapija.
Dėkui už gražius žodžius, tokie nesimėto: juk mažmožiai ir sudaro mūsų gyvenimą.
