– Kai tarėmės dėl šio interviu sakėte, kad dieną pradedate itin anksti. Nemėgstate pamiegoti ilgiau?
– Pamiegoti tikrai mėgstu, bet turiu kelti dukrą, kad nepavėluotų į mokyklą (juokiasi).
– Dalyvaujate TV3 šou „Pakartok!“ Lengviau įkūnyti į save panašius ar visiškai kitokius žmones?
– Visada džiaugiuosi po ilgų paieškų radusi tam tikrus žmogui būdingus bruožus, mimikas. Žiūriu daug vaizdo įrašų be garso ir su juo. Tai padeda išgauti ir konkretaus asmens balso tembrą. Vėliau lieka tik perprasti temas, kuriomis kalba, ir pasaulėžiūrą. Tai padeda atskleisti savitą požiūrį. Kuo žmogus įdomesnis ir savitesnis, tuo lengviau sukurti jo personažą. Pastarąjį pajuntu per pilvą (juokiasi). Nežinau, kas įvyksta, bet pradedu tarsi jausti, kaip tas žmogus kvėpuoja, koks yra jo žvilgsnis. Viskas vyksta labai natūraliai. Tačiau prieš išeinant į sceną nežinau, kaip viskas pavyks. Dažnai ir pati nustembu (juokiasi).
– Filmas „Gautas iškvietimas“, kuriame atlikote vieną pagrindinių vaidmenų, sukėlė tikrą ažiotažą. Nebijojote vaidinti juodo humoro komedijoje?
– Juodas humoras man visada buvo labai artimas, tad tikrai nebuvo ko bijoti. Tai labai smagi patirtis. Man patinka režisieriaus Tado Vidmanto braižas, todėl prieš sutikdama vaidinti nė scenarijaus nemačiau.
– Ar lengva jus prajuokinti?
– Tikrai gana lengva.
– Jeigu būtų kuriamas jūsų personažas, kaip paaiškintumėte aktorei, koks tai vaidmuo ir kaip jį atlikti?
– Sunku pasakyti, koks personažas tai būtų. Turbūt savaitę stebėčiau save ekrane, bandyčiau perprasti, kaip atrodau iš šono. Reikėtų išskirti ryškiausias savybes. Daug informacijos išduoda ir nuotraukos. Jeigu peržiūrėtumėte daug to paties žmogaus fotografijų, pastebėtumėte tokių iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų, tačiau jį puikiai atspindinčių smulkmenų, tarkime, kaip į vieną ar kitą pusę pakreipia galvą, stovi ir kt.
– Pasisekimas scenoje – sėkmė ar juodo darbo vaisius?
– Viskas kartu. Tačiau to, kad mane lydi sėkmė, negaliu paneigti.
– Kaip tik šiuo metu išgyvenate ir aukso amžių.
– Mano gyvenimas banguotas. Ir tai ne pirmoji tokia pakilimo banga. Visur egzistuoja dėsningumas, todėl tos bangos tai pakyla, tai atslūgsta. Kita vertus, tam, kad mūsų norai pildytųsi, tereikia jų turėti. Kai manęs paklausia, kokia mano sėkmės paslaptis, atsakau, kad tai – sėkmingai sudėlioti norai.
– Viskas taip paprasta?
– Bet taip ir yra. Jeigu teisingai svajojame, visada gauname tai, ko norime. Svajonės tikrai pildosi. Na ir kas gali būti maloniau už svajonių darbą (juokiasi)?
– Jūs ir šokėja, ir aktorė, tačiau kuris amplua arčiau širdies?
– Be abejonės, kad esu aktorė, o aktoriai turi mokėti viską: ir šokti, ir vaidinti, ir dainuoti. Kuo daugiau dalykų moki, tuo talentingesnis esi. Daugeliu atvejų sutinku dalyvauti projektuose norėdama tobulinti savo gebėjimus, kurie dar neišlavinti.
– Esate sau griežta?
– Suprantu, kad kai kurių dalykų galima išmokti, o kai kurių ne. Tačiau išeidama iš įrašų studijos jaučiuosi visiškai netalentinga (juokiasi). Jei nuo mažens būčiau mokiusis dainuoti, turėčiau reikiamų įgūdžių. Bet dabar kaskart padainavus apima juoda depresija, kuri trunka 15 min.
– Kas jus įkvepia ir suteikia pasitikėjimo savimi?
– Man sekasi toje aplinkoje, kur manimi žmonės pasitiki ir suteikia galimybę padaryti daugiau, negu galvojau, kad galiu. Kai man suteikiama atsakomybė, turiu pateisinti kitų pasitikėjimą manimi. Tačiau bandymas viską kontroliuoti ir keliama panika mane išmuša iš vėžių, tuomet norisi pabėgti. Labai svarbi aplinka, žmonės, su kuriais dirbu. Tai suteikia pasitikėjimo savimi ir noro kurti, atlikti viską puikiai. Kai sau leidi nerti į šaltą vandenį, kiti dalykai taip nebaugina.
– Kaip reaguojate į apkalbas?
– Komentarų arba geltonosios spaudos neskaitau. Kartais tik iš aplinkinių išgirstu, kad apie mane parašė, bet man tai neįdomu. Juk tam ir rašo, kuria nebūtas istorijas, kad kažkas skaitytų, komentuotų.
– Jūsų dukra neseniai debiutavo televizijoje kaip aktorė. Nesistengsite jos atkalbinėti, jei pasirinks šią specialybę?
– Turime pasitikėti savo vaikais. Gerbsiu jos pasirinkimą, kad ir koks būtų. Jau dabar matau, kad Upė (pašnekovės dukra – aut. past.) turi polinkį į aktorystę, kūrybą. Tačiau nuo mažens sakė, kad norėtų būti šokėja, o ne aktorė. Ir ta choreografija jai turėtų būti hobis, o kitas darbas labai rimtas. Kaip bus, taip. Ji augo teatre, matė genialiausių režisierių spektaklius, ne kartą buvo filmavimo aikštelėse. Kartais dukra man pasako tokių pastabų, kad net žagteliu (juokiasi).
– Lengva išlikti draugėmis?
– Tikrai esame draugės, bet būna sunku, kai reikia tapti griežta mama. Tuomet draugės susipyksta (juokiasi). Ir man būna liūdna, nes pyktis nenoriu. Tada sakau: „Padėk man būti mama. Juk pirmą kartą esu mama ir nežinau, kaip elgtis tokioje situacijoje. Ką darytum būdama mano vietoje?“ Paskui ji atsako ir pasiūlo teisingą sprendimą.
– Ne kartą sakėte, kad jūsų mylimasis ir scenos kolega Deividas Meškauskas – idealus vyras. Tad kokių savybių privalo turėti idealus vyras?
– Svarbiausia – rūpestingumas. Kartą sėdėjome su draugėmis ir mergaitiškai plepėjome, o mūsų vyrai buvo kitur. Bičiulės pasakojo, kad jų vyrai nuolatos palieka daiktus ne savo vietose, skundėsi, jog yra ne itin tvarkingi. Sėdėjau ir neturėjau ką pasakyti (juokiasi). Tuomet nuėjau pas Deividą ir pasakiau, kad yra tiesiog tobulas. Retas vyras yra toks tvarkingas ir palaiko namie tvarką.
– Tačiau kai pora ilgą laiką būna kartu, artimieji ir aplinkiniai pradeda klausinėti, kada bus vestuvės ar šeimos pagausėjimas. Sulaukiate tokių klausimų?
– Artimieji to neklausinėja, tačiau kai bus sprendimas, bus ir rezultatas (šypsosi). Kita vertus, tikrai noriu daugiau vaikų. Man šeima labai svarbi ir dėl jos galėčiau daug ko atsisakyti. Reikia daug pastangų norint suderinti šeimą ir karjerą. Visos moterys žino, kad darbas turėtų būti mūsų hobis, o namie reikėtų dirbti. Tačiau šiuo metu mano hobis užima daugiau vietos gyvenime negu darbas. Šeima kenčia ir nukenčia, bet pusiausvyrą tikrai stengiuosi palaikyti. Taip pat pagalvoju, kas būtų, jei turėčiau sėdėti namie ir rūpintis namiškiais, buitimi. Tai man nebūtų svetima ar nemalonu.
– Kovojate už savo tikslus? Esate tikra kovotoja?
– Viena mano mokytoja kartą sakė, kad jei kovosi, visada pralaimėsi. Tam paprasčiausiai nėra prasmės. Teisingiausia tai, prieš ką kovoji, priimti kaip faktą. Kova reikalauja daug energijos. Geriau būti su kažkuo, o ne su tuo kovoti.
Parengė: Karolina Marcinkevičiūtė