„Noriu šeimos ir vaikų“, - būtent ši frazė nuo žurnalo viršelio visiems įstrigo. „Taip, tai yra tiesa. O ką? Ar aš negaliu norėti šeimos?“ - paklausė A. Landau.
Kada atsirado tokie norai?
Gyvenu viena, bet nuolat prisimenu laikus, kai gyvenau Baku su mama, seserimi... Turėjau šeimą, su kuria visada buvome kartu. Žinojau, kad manęs visada kažkas laukia namuose, kad manimi džiaugiasi, žinojau, kad jie mane palaikys, padės, kai to reikės. O čia – viskas kitaip. Pažįstamų turiu daug, tačiau artimų žmonių yra vos keli, į kuriuos galiu kreiptis, kai reikia palaikymo. Tiesiog noriu, kad džiaugsmingomis akimirkomis taip pat šalia būtų žmogus, kuris yra tavo šeima. Noriu kartu džiaugtis, apsikabinti... O kai bus blogai, noriu turėti žmogų, kuriam galėčiau išsipasakoti, kuris būtų šalia. Tiesiog noriu to, bet aš nesakau, kad man reikia dabar. Tikiuosi, kad taip bus po gerų 4-5 metų. Reiškiasi, dabar yra pats geriausias laikas ieškoti rimtų santykių, kad per tą laiką suprasčiau, kas man tinka.
Vestuvines sukneles jau apžiūrinėji?
(Juokiasi) Netyčia. Kur tik benueičiau ar nuvažiuočiau į rankas patenka žurnalai, kuriose apstu vestuvinių suknelių reklamos. Tik atverčiu kokį nors žurnalą: „Blyn, čia užuomina, kad man reikia tekėti“.
Ar vis dar sulauki komentarų, primenančių, kad esi vaikinas?
Žinoma. Merginos neriasi iš kailio norėdamos man tai priminti, kuo buvau. Jos siunta, rašo man laiškus. Visai neseniai sulaukiau laiško su klausimu „Kam nučiulpiau, kad patekčiau į žurnalo viršelį?“ Atsakiau, kad visiems iš eilės (juokiasi). O ką daugiau pasakyti tokiems bukiems žmonėms? Tačiau man neskauda. Man nerūpi, nes žinau, kas esu. Tiesiog džiaugiuosi savo gyvenimu.
Visos operacijos kainavo. Ar sulauki klausimų, kiek pinigų joms jau išleidai?
Taip. Sulaukiu nemažai, klausimų, iš kur Agness turi pinigų. Visada atsakau, kad iš televizijos. Juk aš ne už dyką visur dalyvauju. Esu įdomi žmonėms prekė. O bet kuri prekė yra parduodama. Kiek pinigų išleidau operacijoms? Tiksliai neskaičiavau, tačiau turėtų būti apie 30 tūkst. eurų.
Ne milijonai...
Būtent, tačiau merginai, kuriai yra vos 20 metų – tai yra dideli pinigai. Juk niekada iš tėvų negaudavau tokių pinigų... Viską užsidirbau savo darbu, pinigus uždirbau savo galva.
O dabar esi patenkinta savo kūnu?
Tereikėtų sporto klube patobulinti apatines kūno linijas. Tada viskas bus gerai. Sportuoju su treneriu, „Instagram'e“ vedu savo sporto dienoraštį. Man pačiai labai smagu stebėti savo figūros pokyčius.
Kaip pasikeitė gyvenimas, pasikeitus kūnui?
Dabar labiau pasitikiu savimi... Kartais pasižiūriu savo senas nuotraukas, kuriose aš vien tik su apatiniais. Pamatau ir pati stebiuosi, kaip blogai: „Tai buvo „per daug“. Tada norėjau įrodyti, kad esu mergina: „Esu mergina, štai, žiūrėkite ir priimkite tai“. Dabar man to nereikia, aš žinau tai, matau save veidrodyje... Tiesiog praėjo noras įrodinėti faktą. Juk dabartinės mano nuotraukos tikrai kuklesnės. Gal bręstu, gal pagaliau pradėjau suprasti, kad man to nereikia. Atėjo laikas į save žiūrėti kitaip. Turbūt tai supratau po paskutinių savo operacijų... Nors kartais būna minčių, kad galėčiau pasidaryti tą ir aną. Žinai, čia kaip tatuiruotė: pasidarai vieną mažą, o vėliau užsimanai dar vienos didesnės. Paskambinu savo gydytojams, pasakau jiems, ko noriu. Man liepia nurimti, giliai pakvėpuoti ir sutariame, kad susiskambinsime vėliau. Laukiu savaitę, dvi ir pati suprantu, kad man to nereikia.
Linkėjimus savo „hater'iais“ norėtumei perduoti?
Norėčiau jiems palinkėti nenustoti apie mane kalbėti. Nes blogos reklamos nėra. Tegul jie ir toliau manęs nekenčia. Visgi aš gyvenu geriau negu jie, man viskas yra gerai. Jų neapykanta manęs nepasiekia, ji lieka komentaruose. Tai manęs nė kiek nejaudina. Toks yra jų pasirinkimas, tačiau reikia prisiminti, kad metamas purvas gali žmogaus nepasiekti, tačiau metančiojo rankos liks purvinos. Iš kur pas mane tiek drąsos? Nežinau, gal iš vaikystės. Tada buvau vienišė, mokykloje bendravau tik su mergaitėmis, vaikinai manęs nemėgdavau ir visada vadindavo boba. Todėl dabar turiu stiprų imunitetą tokiems dalykams. Žinoma, būdavo dienų, kai verkdavau, sėdėdavau užsidariusi namuose, vaikščiojau pas psichologus... Laikui bėgant supratau, kad neverta... Kai susinervinu – valgau ledus, įsijungiu kokią nors dramą, verkiu, o vėliau einu toliau dirbti (juokiasi).
