Net neabejoju, kad kažkada, kai mūsų vaikai ir jų vaikų vaikai atsivers XXI amžiaus muzikos istorijos knygas, ties 2011 metų grafa bus pridėta ypatinga žymė. Tačiau net ir tada, kai Thomui Yorkui bus pastatyta skulptūra, Chriso Martino dabartinis sūnus Moses sėdėdamas supamajame krėsle seks pasaką savo proanūkiams, o brolių Gallagherių kivirčai taps muzikos knygas „puošiančia“ archyvine medžiaga, egzistuos sentimentalūs muzikos jautruoliai. Tai bus lygiai tokie patys žmonės, kaip ir mes... Skirtumas tas, kad gyvendami ateityje ir galbūt niekada nematę „senovine atgyvena“ pavadinto kompaktinio disko, jie klausys kitos (jau savo laiko) kokybiškos muzikos.
Žinoma, jie žinos kas yra „Pink Floyd“ ar „The Killers“, tačiau tikėdami ateities indie subžanrų atmainomis, į šuns dienas dės būsimas „gagas“, „kiras“, „jonces“ bei „hannas“ ir nuoširdžiai bei naiviai jaus, kad jų laikų kokybiška muzika gali pakeisti pasaulį. Tada tie muzikos jautruoliai dairysis ne tik į XX amžiaus antrąją pusę, kurioje buvo padėti pamatai mūsų muzikiniai dabarčiai, bet (esu tuo tikras) atigręš ir į „auksinius“ 2011- uosius, kuriuos istorija neabejotinai įvardins kaip vieną kokybiškiausių ir „derlingiausiu“ pastarojo amžiaus muzikos etapų....
Active Child (nuotr. grupės archyvo)
Iš tiesų šių metų muzikinio derliaus padovanotus vaisius mes rinksime dar ilgai. Džiaugiamės ne tik ypatingai lauktais ir, ko gero, projektuojamus lūkesčius pranokusiais „Bon Iver“, „M83“, „Elbow“ ir kitų didžių atlikėjų albumais, bet ir puikius debiutinius įrašus išleidusiais scenos naujokais, kuriems muzikinė šiandiena leido pasikloti (tikėkimės) tvirtus pamatus rimtiems ateities muzikos žygiams.
Viena iš tokių „būsimų ateities žvaigždžių“ – „Active Child“ pseudonimu prisidengęs Los Andželo rezidentas Patas Grossi. Tai žmogus, kurio debiutinį vos šiemet išleistą albumą kritikai išliaupsino taip stipriai, kad visa likusi muzikos industrija po tuzino gražių žodžių tiesiog buvo priversta jam nusilenkti ir pritarti išrankiesiems ir įnoringiems žinovams. Derindamas R&B, elektro, soul, pop ir chorinio stilių muziką jis šiems metams padovanojo novatorišką, kol kas rimtų analogijų rinkoje neturintį, debiutinį savo albumą „You Are All I See“.
„Šis albumas – tai mano pastangos sukurti tiltą tarp savęs ir gerbėjų. Muziką kūriau jums lygiai tiek pat kaip ją kūriau sau. Todėl tuo metu, kai jūs klausotės mano dainų, esu tik aš ir jūs. Daugiau nieko“, – tokiais žodžiais apie debiutinį muzikos industriją sudrebinusį įrašą prabyla Patas Grossi.
Kad „Active Child“ – išskirtinis vardas muzikos padangėje, byloja ir kitas faktas: būtent šį atlikėją į koncertinį turą pasikvietė elektroninės/dream pop muzikos korifėjus Anthony Gonzalezas (klausytojams geriau žinomas „M83“ pseudonimu).
Po ganėtinai ilgų derybų su atlikėjo įvaizdžio formuotojais, kolektyvo, kuris apšildė tokias grupes kaip „White Lies“, Jamesą Blake, „White Rabbit“ ir kitus, siela sutiko duoti išskirtinį interviu Lietuviškam kitokios muzikos portalui manoMuzika.lt.
Sveikas Patai. Kaip laikaisi?
Labas. Šiuo metu esu automobilyje. Po ilgų koncertinių gastrolių judu Kalifornijos link. Liko vienas pasirodymas San Franciske, po kurių grįšiu atgal į Los Andželą.
Kaip praėjo turas?
Buvo smagu. Turėjome daug koncertų, į kuriuos susirinko minios žmonių. Džiaugiuosi, kad jiems patinka mano muzika.
Kaip koncertuose sutinkami tavo naujieji kūriniai iš ką tik pasirodžiusio debiutinio disko „You Are All I See“?
Puikiai. Žinoma, kol kas koncertų lankytojai kur kas geriau atpažįsta mano ankstesnio EP kūrinius, tačiau žingsnis po žingsnio jie įpranta ir prie naujų dainų. Tai mane tikrai džiugina.
Tavo debiutinis albumas pasirodė tik šį rudenį, o kritikai jau dabar jį įvardina kaip vieną geriausių 2011 -ųjų debiutinių albumų visame pasaulyje. Ką šis įrašas davė tau kaip muzikantui?
Kai jį išleidau ir pajutau, jog žmonės šį darbą pamilo ir išgirdo, man tiesiog palengvėjo (juokiasi). Po „Curtis Lane“ (aut.past. pirmasis „Active Child“ EP) leidausi į koncertines gastroles, todėl labai bijojau, kad išleisti pilno debiutinio disko dėl laiko ir kūrybinės erdvės stokos tiesiog nesuspėsiu. Tačiau grįžau iš turo, užsidariau studijoje. Radau taip trokštamą vienatvę, sudėliojau visus kūrybinius taškus ant „i“ ir išleidau „You Are All I See“. Esu patenkintas tiek įrašo skambesiu, tiek ir fanų atsiliepimais. Žinoma, džiaugiuosi ir tuo, kad šio albumo pasirodymas man leido „prasimušti“ į Europos muzikos rinką. Netrukus turėsiu progos koncertuoti ten ir, kas žino, galbūt kažkada užsuksiu ir į Lietuvą.
Žvilgterėjau į tavo pasirodymų Europoje grafiką ir čia neradau ne tik Lietuvos, bet jokios rytinės senojo žemyno šalies. Kodėl?
Mano koncertinis turas nuolat pildosi. Neseniai gavau pasiūlymus koncertuoti Maskvoje ir Belgrade, todėl jis tik pilnės. Jei turit noro mane išvysti Lietuvoje – aš atviras pasiūlymams (juokiasi).
Ar galėtum palyginti savo nepilną albumą „Curtis Lanes“ su ką tik išleistu debiutiniu disku „You Are All I See“?
Tai padaryti nėra lengva. „Curtis Lanes“ buvo mano eksperimentas. Tai – bandymas sukurti mane atitinkančią muziką: ieškojau gero dainų skambesio, gryninau savo balso galimybes ir pan. Tuo tarpu debiutiniame albume jau dariau tai, ką mokėjau – rašiau dainas ir dainavau. Ir tai man pavyko kur kas geriau nei dirbant su tavo minėtu EP. Tiesiog buvau labiau susikoncentravęs ir jau pažengęs tiek kaip kūrėjas, tiek kaip dainininkas.
Jeigu tavęs paprašytų pasakyti kur „You Are All I See“ skambėtų geriausiai – ką įvardintum?
(mąsto) Greičiausiai turėtų būti vėlyva naktis. Reikėtų gerų kokybiškų ausinių, gamtos ir gero draugo (arba tiesiog mylimo žmogaus) šalia.
Kai tavęs viename iš interviu paklausė ką būtum pakeitęs jeigu būtum turėjęs laiko mašiną ir galėtum grįžti atgal, tu atsakei, kad būtum kur kas mažiau dėmesio kreipęs į pašalinių žmonių nuomonę. Ar tai reiškia, kad „You Are All I See“ – tai albumas, kuriam daug įtakos padarė kiti?
Ne visai. Situacija kur kas paprastesnė. Įsivaizduok, tu „išmeti“ kūrinį į dienos šviesą ir jį „valgo“ įvairūs blogų „ekspertai“. Nori to ar ne, tau rūpi ką kiti žmonės galvoja ir iš to prieini prie atitinkamų išvadų. Nuo to reikia tiesiog atsiriboti. Pradžioje tiesiog privalu užsidaryti savame pasaulyje ir nekreipti dėmesio į tai, ką sako kiti. Svarbu įtikėti tuo, ką darai pats, nes muzikos kūrimui reikia asmeninės erdvės.
O jei galėčiau grįžti atgal (ir pakeisti dar kažką), nuo pat ankstyvos vaikystės būčiau pradėjęs groti kur kas daugiau instrumentų.
Papasakok kaip tau gimė mintis kurti būtent tokio pobūdžio muziką, kurioje galima rasti tiek chorinės, tiek elektro, tiek pop, tiek R&B žanrų motyvų?
Galiu prisipažinti, kad nieko „negimdžiau per prievartą“. Tai buvo pasąmonėje tūnojęs noras. Užaugau dainuodamas chore. O kai pradėjau kurti muzika , mano „chorinė prigimtis“ taip pat atrado puikią terpę „išsiveržti“ į dienos šviesą. Laimei visa tai pavyko.
Active Child (nuotr. grupės archyvo)
O kaip pavyko prisikalbinti „How To Dress Well“ įrašyti vieną iš kūrinių kartu?
Nebuvo taip sunku kaip visi galvoja. Dar prieš man išleidžiant „Curtis Lane“susirašinėjome laiškais ir išreiškėme meilę vienas kito kuriamai muzikai. Jis pasiūlė pabandyti ką nors sudainuoti drauge. Po kurio laiko sukūriau dainą „Playing House“ ir nusiunčiau perklausyti jos demo versiją. Tomui (aut. Past. “How To Dress Well" lyderis Tomas Krellas) daina patiko, todėl netrukus jis atskrido į Los Andželą, kur kartu ir įrašinėme šį kūrinį.
Gal kilo minčių surengti bendrą koncertinį turą?
Planuojame kartu pasirodyti Tokijuje ir surengti porą koncertų Australijoje. Tačiau Tomas nėra tas žmogus, kuris nori praleisti daug laiko kelyje, todėl organizuoti bendrą koncertinį turą tiesiog neįmanoma (juokiasi).
Pakalbėkime apie falcetą. Tai nėra pats tipiškiausias pop kultūroje naudojamas tembras. Kodėl nusprendei savo kūriniuose dainuoti būtent falcetu? Tai – tik chorinio dainavimo įtaka ar kažkas daugiau?
Tai tiesiog mano dainavimo būdas. Be to, falcetas yra ta vokalinė terpė, kurioje aš jaučiuosi stipriausias. Todėl kai kuriu dainas ir ateina metas vystyti pagrindinę melodiją, žinau, kad ji bus skirta falcetui. Tai – savotiška kombinacija: ilgą laiką dainavau chore ir ten išsiskyriau būtent falcetu, todėl šis balsas tarsi liko mano galvoje ir vėl tapo savotišku kūnu mano šiandieninėje muzikoje. Tai – didelė mano kūrybinės išraiškos dalis. Kai kuriems žmonėms girdėti mane dainuojantį falcetu neabejotinai keista, nes kalbu ganėtinai žemu tembru. Tačiau toks jau tas „Active Child“ (juokiasi)
Dalis muzikos kritikų dar nesibaigus šiems metams 2011- uosius skuba pakrikštyti „Bon Iver“ metais. Kaip žinai, grupės lyderis Justinas Vernonas taip pat daugiausiai dainuoja falcetu. Ar jo kūryba ir dainavimo maniera turėjo įtakos tavo muzikai?
Galiu prisipažinti, kad esu didelis „Bon Iver“ gerbėjas. Dievinu viską, ką jie išleido, nors, tiesą sakant, man šiemetinis jų albumas „Bon Iver“ patiko kur kas labiau nei „For Emma, Forever Ago“. Jie surizikavo ir ta rizika su nauju skambesiu priešakyje, mano nuomone, visiškai pasiteisino. Tačiau tikrai nemanau, kad Vernono muzika daro ar darė įtaką mano kuriamai muzikai. Aš kuriu savo muziką, o išgryninti muzikantus, padariusius jai įtaką yra pakankamai sunku.
Esi apšildęs daugybę žinomų vardų, pradedant „White Lies“ ir baigiant 2011 metų fenomenu Jamesu Blake'u. Su kuriuo atlikėju dalintis scena tau buvo mieliausia?
Net nežinau... Man tikrai labai patiko keliauti su James Blake. Manau, kad mes turime nemažai muzikinių bendrumų. Jutau, kad tiems, kurie ateidavo klausytis Jameso, bet nebuvo iki tol girdėję „Active Child“, mano muzika visai patiko. Kita vertus, esu didelis jo talento gerbėjas, todėl leisti laiką kartu buvo neapsakomas malonumas. Šis koncertinis turas man buvo pats mieliausias.
Keliavau ir su „White Rabbits“. Tai „Walkmen“ ar „Spoon“ primenanti roko grupė, kurios nariai tapo mano artimais bičiuliais ir mes kartu praleidom tikrai daug smagaus laiko.
Apskritai smagu keliauti su kitais, „apšildyti“ gerus kolektyvus ir bendrauti su žmonėmis, atėjusiais į koncertus.
Tavo muzikoje nesunku apčiuopti neapibrėžtus religinius motyvus. Nenoriu klausti ar esi religingas, tačiau paklausiu kito klausimo: ar tiki dievu? Ir ką dievas reiškia tau?
Negaliu pasakyti, kad tikiu dievu. Man, kaip ir kiekvienam žemės piliečiui, tiesiog knieti sužinoti atsakymą į klausimą „ar yra koks nors už žmogų aukštesnis būvis, ar ne“. Tačiau dėl religinių garsų esi visiškai teisus. Mano muzikoje jų tikrai yra. Religija – tai savotiška paslaptis, o mano smalsumas dėl to „yra dievas ar ne“ matyt ir atsispindi tuose motyvuose, apie kuriuos tu kalbi.
Ar įmanoma palyginti Patą Grossi kaip asmenybę su Patu Grossi kaip „Active Child“?
Be jokios abejonės. Į kuriamą muziką įdėjau labai daug savęs, todėl drąsiai galiu teigti, kad „Active Child“ – tai visapusis Patas Grossi – tiek kaip muzikantas, tiek ir kaip žmogus.
Ar turi savo mėgiamus atlikėjus?
Mane žavi Peteris Gabrielis, Sade, James Brownas. Apskritai mėgstu senąjį funk ir jazz stilių. Kalbant apie naujienas, galiu išskirti naujuosius „Twin Shadow“ ir „St. Vincent“ albumus.
Kas tave muzikoje labiausiai liūdina ir nervina?
Jei atvirai, mane kartais velniškai užknisa muzikos kritikų ir blogerių albumų recenzijos. Tai tampa nekontroliuojama sritimi, įgaunančia manipuliacinį pavidalą. Kai kurie blogai tiesiog tampa per daug dideli, susireikšminę ir įtakingi.
Dažnai pagalvoju ir apie piratavimą, tačiau tai – akivaizdus šiandieninės muzikos proceso, kurio neįmanoma paneigti ir kuris neturi jokių priešnuodžių, dalis. Kita vertus manau, kad situacija šiek tiek keičiasi, o žmonės vėl iš naujo savyje atranda poreikį turėti fizinę muzikinės laikmenos kopiją.
Visgi esu tikras, kad piratavimo era tikrai nesibaigs, todėl kovoti su vėjo malūnais yra beprasmiška.
Na o grįžtant prie tavo tiesioginio klausimo galiu pasakyti tik tiek, kad nelabai galiu kažkuo skųstis, mat sėkmė mane aplankė labai greitai.
Esi specifinės muzikos kūrėjas. Gal turi specifinę vietą, kurioje norėtum surengti savo koncertą?
(galvoja)....Prigavai.... Jei reikėtų įvardinti vieną vietą, ko gero sakyčiau, jog labiausiai norėčiau pasirodyti Švento Petro katedroje Romoje. Apskritai būtų smagu daugiau koncertų surengti būtent bažnyčiose.
Ar žinai ką nors apie Lietuvą?
Ne. Kol kas apie jūsų šalį žinau nedaug. Esu labai laimingas, kad kažkas iš čia mane kalbina, domisi mano muzika ir klausosi „Active Child“ (juokiasi). Tikrai nuoširdžiai tikiuosi kada nors susitikti tavo šalyje.
Ačiū už interviu.
