Asta, nori nenori pokalbį teks pradėti nuo jūsų darbo, nes tapote tikrų tikriausia darboholike – Baltijos televizijoje (BTV) vedate net tris laidas. Išduokite paslaptį, kuris iš visų trijų kūdikių brangiausias?
Jau praėjusį sezoną vedžiau tris laidas (juokiasi). Buvo intensyvūs metai. Gal juos net pavadinčiau sunkiais. Todėl apdairiai daug laidos „Šeštadienio rytas“ serijų nufilmavome vasarą. Paprastai šiltuoju metu poilsiaudavome, o šiemet visai komandai buvo intensyvi vasara. Montažinės televizijoje šiuo metu kaista, darbas verda, o man liko vesti tik dvi laidas. Sakau „tik“, nes po praėjusių metų praktikos man tai – vieni niekai (juokiasi). Na, o myliu visas laidas vienodai, jos gana skirtingos, dovanoja man įdomių akimirkų, pažinčių, įvairių spalvų.
Esate ilgametė laidų vedėja. Manau, kad daugybė merginų ir moterų norėtų atsidurti jūsų vietoje, svajoja apie tokį darbą. O apie ką tada svajoja laidų vedėjos?
Visada apie tą patį. Gerą stiprų redaktorių ir įdomų scenos partnerį.
Na, šiemet „Šeštadienio ryte“ įdomių partnerių ir žavių vyrų tikrai netrūksta. O kaip jūs jaučiatės viena tarp tiek vyrų?
Tarp vyrų visada jaučiuosi puikiai (juokiasi). Šeštadienio rytais man padeda keturi lietuviai šefai ir dvidešimt profesionalų iš Turkijos. Vis dėlto didžiausias tų laidų lobis – žaidimo dalyviai, kurie leidžiasi į nuotykį, atvirauja ir eksperimentuoja virtuvėje. Turiu paaiškinti, kad laida „Šeštadienio rytas“ startavo vienuoliktą kartą, privalėjome laidą iš esmės keisti arba dingti iš eterio. Dingti būtų paprasčiausia, bet neįdomu. Todėl sėdėjome, stovėjome, nervingai vaikštinėjome pirmyn atgal, pešėmės, diskutavome, maskatavome rankomis, net pykomės, bet išgryninome idėją ir ją realizavome praėjusią vasarą Alanijoje, kuri virto nuotykiu-žaidimu, puikia laida, dovanojančia saulę ir kulinarijos paslaptis.
Pati taip pat mėgstate eksperimentuoti virtuvėje?
Labai mėgstu gaminti, kai namo renkasi šeima arba tuoj sugūžės svečiai. Visada nervinuosi, bet adrenalinas patiekalams tik prideda skonio (juokiasi). Išmėginu bemaž pusę to, kas buvo filmuojama. Turiu savybę gamindama kaskart įsijausti, kad tai – šedevras. Man blynas nėra tik blynas, o stebuklu kvepiantis įdarytas lietinis. Prisimenu, ką filmavime kalbėjau su kokia nors iškilia asmenybe, bet šeimai visos istorijos nepapasakosi ir sukaupta energija blynelio neįdarysi. Štai tada ir atsirenku, kuris receptas kulinariškai vertingas.
Suprantu, kad jūs ir esate tas svarbiausias žmogus namų virtuvėje.
O čia dar įdomiau. Aš valandą skutu, pjaustau, kepu, verdu, gaminu... vos trims minutėms į virtuvę užsuka Giedrius, uždeda porą reikalingų akcentų, pašlaksto kokiu acteliu ar aliejumi ir tuomet patiekalas vertas prestižinio restorano meniu... Ši situacija mane visada nervina ir nervins. Bet panašu, kad prieš likimą nelabai papūsi (juokiasi). Vyrai sutverti geriausiems kūriniams. Toliau galėtume diskutuoti, kam jie visai nesutverti. Tačiau tai kita tema.
Šiandien dažnokai galima išgirsti žodį „perfekcionistas“. Kai kurie taip apie save sako net su pasididžiavimu. Gal ir jūs esate ne tik darboholikė, bet ir perfekcionistė?
Ne, aš nesu perfekcionistė. Bent taip manau. Bet ir darboholizmas turi neigiamą atspalvį. Mūsų firmos pavadinime – jis labiau žaismingas. „Darboholikų televizijoje“ dirba smalsūs, užsispyrę ir darbą mylintys žmonės, bet visi turi ir savo asmeninius gyvenimus bei pomėgius. Aš daug galvoju apie darbą, bet puikiai suprantu, kad vieną dieną jo mano gyvenime neliks.
Kai žiūriu „Gyvenimo spalvas“, vis pagalvoju, kaip „iškasate“ tas įdomias asmenybes ir istorijas, kurių tikrai neužsimirši tuojau pat išjungus televizorių.
Labai malonu, kad pastebėjote. Man pačiai kiekviena laida – atradimas. Mūsų komandoje dirba septyni redaktoriai, iš viso – virš dešimties žmonių, visi diskutuojame susirinkimuose, dalijamės mintimis, renkame temas ir pašnekovus. Prieš metus sau išsikėlėme uždavinį sukurti įdomias laidas nesivaikydami skandalų. Mūsų sensacijomis tampa gilūs, atviri pokalbiai. Mūsų pergalė – ne reitingai, o akimirkos, kai pašnekovas mumis pasitiki ir nori dalytis išgyvenimais. Beje, reitingai taip pat geri (juokiasi).
Todėl šiai laidai pasirinkote ne spindinčius žvaigždžių gyvenimus, o mažai kalbintus, bet turinčius ką pasakyti žmones?
Jaučiuosi subrendusi ir turinti teisę rinktis, ką noriu šiame gyvenime veikti, su kuo bendrauti ir kokius žmones pažinti. Šiandien man darbas nebėra karjera, o savęs įprasminimas, realizavimas ir hobis.
O ką laida duoda jums?
Pirmiausia, laida „Gyvenimo spalvos“ mūsų biurui padovanojo naują kolegų kartą. Kad ir kaip skambiai tai atrodytų, nesigėdiju sakyti, kad pernai susiformavusi nauja „chebrytė“ – tikra Dievo dovana mūsų kolektyvui. Vėl sujudome, vėl fantazuojame, ginčijamės, keliaujame ir dirbame su ugnele. Kita dovana – laidos herojai, pažinčių džiaugsmas. Nėra didesnio stebuklo už žmogų.
O ar televizijoje yra tokių darbų ir pareigų, kurių mielai nedarytumėte, jei tik galėtumėte?
Taip. Administravimas, skaičiavimas ir derybos. Jei galėčiau, mielai to išvengčiau. Drabužių matavimasis prieš filmavimus taip pat kančia. Bet čia gelbsti mintis, kad susitiksiu savo stilistę ir nuostabią draugę. Tik dėl jos prisiverčiu pasimatuoti kalną palaidinukių.
Vedant tris laidas kažkam turėtų pritrūkti laiko.
Buičiai. Ką veikti renkamės pagal svarbą, prioritetus ir įsipareigojimus. Šeima, darbas, draugai, o namų ruošai, aplinkos gražinimui ir paprastai tvarkai laiko dažnai pritrūksta. Kita vertus, niekada neaukoju pokalbio su vaikais dėl lentynos sutvarkymo. Žinau, kad nuskambės keistai, bet ilgainiui pradedu pasiilgti dienų, kai tiesiog galėčiau kuistis namuose.
Kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, tėvams rūpesčių tik prisideda. O jūsų sūnūs Emilis ir Danielius dar nėra dideli. Ar esate ta mama, kuri stropiai tikrina pažymių knygeles ir nuolat kalbasi su vaikų klasės auklėtojomis?
Su pedagogais pasikalbu gana dažnai, nes abiejų sūnų mokytojos labai rūpestingos ir šiltos. O pažymių knygeles pamatau tik tada, kai vaikai paduoda, kad pasirašyčiau. Kur kas svarbiau – pokalbiai, ką veikė mokykloje, ką reikia pasiruošti rytojui, kokie santykiai su draugais. Manęs tėveliai niekada nekontroliavo, todėl ir aš stengiuosi vaikų sąmoningumą ugdyti pasitikėjimu.
Pati turbūt buvote pareiginga mokinė.
Mokyklos metais lankiau visus įmanomus būrelius, dainavau, deklamavau ir šokau. Pati vedžiau šokių būrelį pradinukams, organizavau renginius. Buvau tikra šaunuolė (juokiasi). Todėl dažnai mokytojai net neįtardavo, kad nemoku vieno ar kito dalyko, kad nusirašinėju nuo draugės. Gaudavau gerus pažymius, bet jei dar būčiau turėjusi laiko pasimokyti, būtų buvę visai gerai. Labiausiai mėgau ir visada ruošdavausi lietuvių kalbos pamokoms.
Kažkada sakėte, kad diplomas nėra pats svarbiausias dalykas. Ar ir šiandien taip manote?
Mokslai, studijos, žinių siekimas – labai svarbu, bet diplomas tikrai neįrodo, kad esi protingas ar ką nors gebantis.
Iš ko gyvenime Asta Stašaitytė daugiausiai išmoko, mokėsi ir mokosi?
Mano didieji mokytojai buvo tėvai, nuostabūs pedagogai, kuriuos sutikau mokykloje, studijų metais, režisieriai teatre ir pantomimos teatre, pirmasis vadovas televizijoje, vėliau – radijuje. Visus juos labai gerbiu, esu dėkinga, puikiai pamenu ir kartais mintyse pasikalbu. Šiandien mokausi iš knygų ir kai kurių žmonių, kurie šalia ir yra man autoritetai.
O ar tikite likimu, Asta?
Yra daug rytų, kai padėkoju Dievui už vakarykščią ar naują dieną. Tikiu Dievą. O likimą, manau, galime nemenkai paveikti. Manau, bet nesu įsitikinusi.
Turbūt nereikia nė klausti, ar esate laiminga ir sėkmės lydima moteris. Išduosite savos sėkmės formulę?
Taip, esu labai laiminga. Nes noriu tokia būti. O sėkmės formulė labai paprasta – nuoširdus darbas ir meilė. Į žodį „nuoširdus“ telpa ne tik rožinės spalvos. Nuoširdžiai dirbdamas ir mylėdamas patiri kančių, nusivylimų, turi būti atviras su savimi ir kitais, o tai nėra lengva. Tačiau tik tokiu keliu ateinu iki pilnatvės jausmo. Dar norėčiau prisijaukinti ramybę. Tai – mano šio dešimtmečio planas.
Tačiau asmeninį gyvenimą esate gana giliai paslėpusi. O gal tik nuo žurnalistų?
Tikrai? Man regis, mes ir taip per daug dalijamės šeimos paslaptimis. Labai gerbiu mūsų žurnalistus, nes jie gerbia žmones, kurie gerbia save ir artimuosius. Pfu, pfu, pfu, netenka bijoti išeinant į terasą su pižama, atsakinėti į nemalonius klausimus, dangstyti vaikų veidų. Maža šalis turi savų privalumų – jokios mes čia ne žvaigždės. Tose pačiose parduotuvėse riestainius perkame, tuose pačiuose baseinuose sveikatinamės. Ir niekas nežvilgčioja, ir niekam neįdomu. Patogu gyventi tokių santūrių ir kultūringų žmonių šalyje.
O svečius mėgstate?
Nesame atsitiktinių svečių mėgėjai, bet draugų visada labai laukiame. Šiemet išgyvename naują savo berniukų augimo etapą. Jie laukdami svečių dengia stalą ir dega žvakes. Labai malonu matyti, kad jiems draugai – didelė vertybė, kaip ir mums.
Vakarėlių, kurių svečių veidai vėliau puikuojasi žurnalų puslapiuose, rodos, nesureikšminate, nes su vyru juose esate gana reti svečiai.
Vakarėlių specialiai nevengiame, tik pasakykit man, kada normaliai gyvenantis, dirbantis, vaikus auginantis, ryte sportuojantis, vakare mėgstantis paskaityti žmogus gali spėti nueiti į vakarėlius? Kartą per mėnesį, ne daugiau. Tiek mes ir nueiname. Kai įdomu, arba kai tiesiog norisi.
Kaip mieliausiai leidžiate laisvalaikį?
Didžiausias jaudulys ir smagiausi nuotykiai būna kelionėse. Kasdieniame gyvenime skaitome knygas, aptariame dienos įvykius, savaitgaliais einame žiūrėti spektaklių, filmų, bet mums pats jaukiausias bendras laisvalaikis – jau matyto filmo peržiūra visiems keturiems (ir dar mūsų Rio) ir būtinai susirangius į vieną lovą su naminiais spragintais kukurūzais.
Vienoje laidoje esate save pavadinusi dinozaure. Suprantama, kodėl – šiandien ant rankos pirštų galima suskaičiuoti žinomas poras, kurios gyvena neišsiskyrusios. Ar būti dviese – didelis menas?
Vyro ir moters santykiai kvepia visų gėlių kvapais ir aistra, jei trunka pusmetį. Vėliau atsiranda ir monotonijos, ir pareigų, ir kosulio, ir dūmų. Bet, jei visa tai patiri ir išgyveni kartu – vėl aplanko giedra ir aistra. Ar tai didžiulis menas, nežinau... Vieniems tai sekasi lengviau, kitiems – sunkiau. Turbūt viskas priklauso nuo abipusės traukos ir noro būti kartu.
O kaip apsaugoti santykius nuo rutinos ir nuobodulio?
Rutiną aš pažįstu, o nuobodulio – ne. Rutina man net patinka ir visai nenoriu nuo jos apsisaugoti. Šios vasaros pabaigoje jau labai ilgėjausi rugsėjo pirmosios, nes būtent vaikų žygiavimas į mokyklas mudu sugrąžina į ritmą, grafiką ir discipliną. Tai – rutina, kasdien pasikartojantys maršrutai, pareigos, mažėja laiko romantikai ir sau. Tačiau tai suteikia ramybės, saugumo jausmą, nelieka laiko blaškymuisi ir dvejonėms. Viskas turi savo pliusų ir minusų.
Na, o jei jau apie santykių rutiną... Pasikartosiu, bet man labai patinka „garantuota“ gėlė Mamos dienos proga, nežemina, o labai džiugina „garantuotos“ tulpės kovo 8-ąją, šildo „garantuotas“ bučkis išeinant į darbą ir grįžus. Žinoma, kad pabambu, kai savaitgalį savo vyrams reikia ruošti pusryčius. Bet bambu tik todėl, kad to reikalauja „geras tonas“, taip priimta arba kad maniškiai neišleptų. Išties, man labai patinka kuistis virtuvėje su prijuoste ir mėgautis rutina.
Daug keliaujate. Sakoma, kad kelionėse pamatome tai, ko nematome kasdieniame gyvenime. Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, kad keliaudami tampame laisvesni ir susigrąžiname gyvenimo džiaugsmą. Tiesa?
Man labai patinka keliauti. Kol neturėjome vaikų, važiuodavome į tolimas, atradimų kupinas šalis. Dabar renkamės patogesnį poilsį, bet jau svajojame, kaip visi keturi sėsime į „namelį ant ratų“ ir leisimės į svečias šalis visai vasarai. Esame net sutarę, kada tai bus. Laukiame, kol Danielius paūgės. Kai grįžtame iš svečios šalies, artimiesiems apibūdiname įspūdžius keliais žodžiais ir vėl pasineriame į darbus, viskas užsimiršta. Šią vasarą vaikai rašė dienoraštį. Jį skaitydama supratau, kokios turiningos ir įdomios buvo mūsų vasaros dienos. Be to, manau, kad kelionėse mokomės tolerancijos, o tai tikrai prisideda prie laisvės pojūčio.
Turite svajonių šalį, į kurią dar nenukeliavote ar norite sugrįžti?
Ooo taip, yra šalių, kur buvome dviese, bet būtinai dar grįšime su vaikais, kai jie paūgės. Emilis svajoja užsidirbti ir mums padovanoti didelę kelionę. Žodžiu, planų daug (juokiasi).
Ar jau pagalvojate, kad metai per greitai bėga?
Paskutinieji penkeri metai ištirpo. Viduje tuo piktinuosi, bet nieko pakeisti nebegaliu. Man negaila, kad metai bėga, nes juos visada vainikuoja imbieru kvepiančios Kalėdos, kurias aš dievinu (šypsosi). Gaila, kad nespėju daug kuo pasidžiaugti, įsiklausyti į kai kurių žmonių žodžius, kad nelieka laiko patylėti. Norėčiau ne laiką sustabdyti, o sulėtinti savo lėkimą jame. Ačiū už šį klausimą. Jis man priminė, ko artimiausiu metu turiu siekti.
Elvyra Žvirblienė
