„Esu mažakalbė, tad daug nesitikėkit“, – iškart įspėjo Vilniaus Mažojo teatro aktorė Agnė Šataitė, atvira, tiesi ir rimta mergina. Todėl susimildami netapatinkite jos su Ugne iš TV serialo „Moterys meluoja geriau“: iš šio personažo aktorė jaučiasi išaugusi lyg iš mergaitiškų pėdkelnių, gelbsti tik jos gebėjimas persikūnyti. Agnė ir neslepia, kad šiuo metu tinkinasi brandesnius, gilesnius vaidmenis, o kas yra aktorystė, sako supratusi tik dabar.
Šį jos supratimą bei talentą šiemet įvertino autoritetinga Tarptautinio teatrų festivalio „Vasara 2013“, vykusio Druskininkuose, komisija. Būtent Agnę Šataitę ji paskelbė geriausia moters vaidmens atlikėja: komisiją sužavėjo kunigaikštytė Katia ir motina Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Dostojevskis vaikams“.
Su Dostojevskiu prieš patyčias
Agne, mačiau tą jūsų kunigaikštytę ir visiškai pritariu komisijos sprendimui. Vien tai, kaip žiauruolė Katia purto garbanas, pavergė salę. O skausminga motinos grimasa verčia prisiminti viską, ką blogo esi padaręs savo mamai... O juk maniau, kad Dostojevskis – ne vaikams.
Labai malonu būti pastebėtai, o dvigubai malonu, kad pastebėtas vaikiškas spektaklis. Tai, kad jis pavyko, yra režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus ir kolegų, net tik mano, nuopelnas. Nesijaučiu labai verta gauto apdovanojimo, nes bėgau, mūsų žargonu šnekant, palyginti trumpą distanciją. Tai nedidukas spektaklis: per 10 minučių trukmės etiudus kiekvienas turėjome sukurti visą žmogaus charakterį.
Ar nebaisu buvo susimauti imantis šio didžio moralisto? Juk tiesą sakė prof. A.Bartoševičius: ankstyvoji Dostojevskio kūryba, ir, aišku, „Netočka Nezvanova“, yra iki šleikštumo sentimentali.
Daug išmokau būtent Dostojevskio dėka. Labai jį mėgstu, viską skaitau nuo pirmųjų apsakymų iki „Brolių Karamazovų“. Dostojevskis nepaprastino charakterių, rašė apie gyvus žmones. Kažkas mumyse sutapo: jis, kaip ir aš, lapkritinis, o skorpionai mėgsta gelti patys sau, analizuoti ne pačius maloniausius savo bruoželius, pasikankinti dėl to... Man tokia savigrauža būdinga.
Jauną spektaklio komandą teatralai gyrė už drąsą ir atvirą jausmingumą. O juk šio nūnai baidomės labiau nei atviro sekso. Dvi mergaitės bučiuojasi scenoje it pakvaišusios, taip sutvirtindamos draugystę „visam gyvenimui“... Net nejauku: suaugusieji, prisiekusieji vienas kitam amžiną meilę išsiskiria per tris minutes.
Šis spektaklis iš tikrųjų skirtas paaugliams. Ir programėlėje parašyta, kad jis – ne pipirams, o vaikams nuo 9 iki 99 metų. Toks žmogus jau pajėgus suprasti, apie ką kalba Dostojevskis. Šis rašytojas specialiai vaikams nerašė, tai – vis ištraukos iš jo apysakų ir romanų. Temos amžinos: skurdas ir turtas, gėdos ir atskirties jausmai... Juk ir šiandien vaikai yra brutaliai įmetami į padalytą pasaulį – į turčių arba skurdžių dalį. Ir staiga atsiduria viename kambaryje.
Lyg viename mokyklos suole. Šis spektakliukas, sakyčiau, yra puiki patyčių mokyklose prevencijos priemonė. O ką čia padarys bejėgiai pedagogai, tėvai?
Visgi manau, kad nuo tėvų labai daug priklauso. Vaikas seka tėvų pavyzdžiu. Jei tėvų pozicija tokia, kad dera žmogų gerbti ir mylėti, nepalikti jo varge, ir vaikas panašiai elgsis.
Ne teatro, o radijo studija
Regis, tėvai jums nemažai įdėjo.
Mano vaikystė buvo labai šauni, nors visiška paprasta, eilinė, prabėgusi Panevėžyje, pusiau mieste, pusiau kaime. Mano tėvai nuostabūs, daug laiko praleisdavau ir pas senelius. Jų kiemas buvo atskiras pasaulis, uždara, konservatyvi civilizacija su savomis taisyklėmis.
Turbūt buvo smagu jas laužyti? Bet anksti suaugote, nuo penkiolikos radijuje skaitėte žinias. Jūsų sodrus balsas tam ypač tinkamas: pranešei, ir šventa.
Nuo mažens sukiodavausi radijo studijoje, ir žinias rengdavau, o teatre beveik nesilankydavau. Mano mama dirbo Aukštaitijos radijuje.
Turbūt gimėte jau laisvoje Lietuvoje?
Būtent todėl, kad gimėme jau laisvėje, ir nesugebame to įvertinti. Gavome laisvę ant lėkštutės. Pamirštame, kad mūsų seneliai dėl jos kovojo, tėvai jos ilgėjosi.
Vertybių krizė, kaip dabar madinga sakyti?
Vertybių krizė, manau, užklupo jaunesniąją kartą. Tikrai jai nepavydžiu. Vaikai patiria baisų išbandymą naujausiomis technologijomis. Su siaubu stebiu tas jų tarpusavio lenktynes, reikalavimus: „Noriu to, noriu ano! Jis jau turi, o aš dar ne...“
Ne taip seniai po vėlai pasibaigusio spektaklio automobiliu ketinome išvažiuoti į Gedimino prospektą, bet šis kažkodėl buvo uždarytas, o netrukus išvydome tamsoje manevruojančius tankus, šarvuočius... Pasijutau labai nejaukiai, nors paaiškėjo, kad tai – tik mūsų kariuomenės 95-mečiui skirto parado repeticija. O pro bromą išėjusi pagyvenusi moteriškė tik aiktelėjo ir šovė atgal: „ Jėzus Marija, ar vėl mus puola?“ Tada atitoksti, supranti, ką mūsų tėvai, seneliai yra išgyvenę. Laisvė yra pavojingas dalykas ir demokratija, pasirodo, gali būti pavojinga. Tik Jonas Vaitkus per meną geba kalbėti apie politiką, kiti režisieriai turbūt nemato prasmės prie jos artintis. Politikai patys daro tokį cirką, tokį teatrą, kad kito ir nereikia.
Nebijau prisipažinti, kad daug ko nesuvokiu, nesuprantu. Kas šiandien vyksta su ta mūsų politika? Anksčiau ja labai domėjausi, norėjau net žurnalistiką studijuoti. Bet dabar norisi laikytis nuo viso to jovalo kuo toliau, kitaip neturėsiu jėgų kurti.
Beprotiška aktorystės nežinomybė
Bet kai ką jau esate supratusi, tarkime, kas yra aktorystė. Ir kas gi tai?
Beprotiška nežinomybė! Supranti, kad viskas nėra taip nuostabu, kaip atrodė iš pradžių. Žinojau apie skirtingus aktorių likimus, tačiau apie save galvojau: viskas man bus gerai, vaidmuo vysis vaidmenį, dirbsiu ir jausiuosi laiminga... Ir štai supranti, kad jokio amato nemoki, jokios profesijos neturi. Ši nuolatinė, neapleidžianti nežinomybė ir yra keisčiausia aktorystės patirtis.
Net Stanislavskio sistema negelbsti?
Na, esu šio to išmokyta, išmanau principus. Bet niekas man nesakė, kad su kiekvienu nauju vaidmeniu turėsiu nerti į visišką nežinią. Niekada nebus taip: o, padariau, sukūriau! Kaskart scenoje jautiesi žalia naujoke. Gavusi naują vaidmenį, ir vėl nežinai, kaip koją padėti, kaip rankas laikyti, ir vėl slenki mažais žingsneliais, lyg naują kalbą mokytumeisi.
Bet kas gi išmokys įlįsti į kito žmogaus kailį?
Tai ir baisu: juk tas vidinis personažo pasaulis gali būti visoks, taip pat ir begalinis. Bijai, kad nebeišeisi...
Gal režisieriumi būti mažiau pavojinga?
Pirma rinkausi režisūrą, tačiau po metų ambicijos išgaravo. Nesijaučiau pakankamai subrendusi režisūrai. Be to, turiu egocentrizmo, man reikia publikos, scenos. Tai aktoriaus bruožas, ir kai tik tai pajutau, dėjau į kojas. R.Tuminas sutiko mane perkelti į aktorinį.
Jūsų herojės Ugnės iš serialo „Moterys meluoja geriau“ likimas rūpi nemažai daliai Lietuvos žmonių. Judu su Mariaus Jampolskio personažu jus net simpatiškiausia filmo pora išrinko... Atleiskite už nesveiką smalsumą: kas gi toliau?
Jau ruošiamės „Moterys meluoja geriau“ filmavimams, regis, 7-ajam sezonui... Tikra lietuviška „Santa Barbara“! Tiesa, jaučiuosi išaugusi iš savo kuriamo personažo, bet teks sutilpti. Šiaip ar taip, tai – vienas populiariausių lietuviškų serialų. Ne, pati net nejungiu televizoriaus, nors šis stovi priešais mano lovą. Ta mirganti dėžė išbalansuoja mane.
Kaip suprantu, jūsų kūrybos aikštelė – būtent teatro scena, kur visas falšas ir melas, net moterų, yra kaip ant delno. Gavote Severijos vaidmenį Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, kurį režisuos Gabrielė Tuminaitė. Džiaugiatės?
Šį spektaklį dabar repetuojame. Vaižgantas yra jėga, kaip ir Dostojevskis.
Linkiu sėkmės jums, Agne, toje beprotiškoje aktorystės nežinomybėje. Išnaša Ir štai supranti, kad jokio amato nemoki, jokios profesijos neturi.
