Audra Čepkauskaitė, LRT radijo laida „Ką man skaityti“, LRT.lt
Muzikantas Andrius Mamontovas ragina bent trumpam atsitraukti nuo, jo požiūriu, mus vienodinančių ekranų ir ieškoti unikalios patirties knygose. „Televizorius ir internetas visiems mums duoda vienodą patirtį. O tas, kuris atsiriboja nuo viso to, gauna nepanašų į kitų žmonių patyrimą“, – įsitikinęs jis.
Muzikinės veiklos 30-metį minintis A. Mamontovas – ne tik muzikantas, dainų autorius, aktorius ir prodiuseris, bet ir aktyvus visuomenininkas, „užkūręs“ ne vieną pilietinę iniciatyvą. Su grupe „Fojė“ devintajame dešimtmetyje dalyvavo Roko maršuose, 1990 m. prie Spaudos rūmų iniciavo roko koncertą, sugriovusį sovietų planus užgrobti pastatą.
1996 m. A. Mamontovas įkūrė paramą vaikų namams suteikusį fondą „Muzikantai vaikams“. Menininkas nuosekliai prisideda prie svaigalų vartojimo ir savižudybių prevencijos, aktyviai pasisako prieš VAE, anksčiau – prieš LEO statybų planus, yra vienas iš naujo skaitymą skatinti ketinančio fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjų.
– Pokalbį apie knygas pradėkime nuo prisiminimų apie Jūsų senelius. Vienas jų – Vosilijus Mamontovas, išvaikščiojęs Prano Juozapo žemę ir kitas Arkties salas, buvo jūrų kartografas, o kitas – knygos, kurią rankose laikė kelios Lietuvos pirmokėlių kartos, autorius.
– Mano senelis Adomas Čiplys – lietuviško elementoriaus „Saulutė“ bendraautoris. Knygą jie parašė dviese [su Stasiu Pupeikiu]. Ji buvo daug kartų perleista. Į pirmą klasę ėjau 1974-aisiais – tais metais atsirado elementorius „Vyturėlis“. Būčiau ėjęs į mokyklą metais anksčiau, būčiau ten dar mokęsis iš savo senelio parašytos knygos.
Tačiau skaityti išmokau iš „Saulutės“. Senelis man tą knygą vaikystėje pats padavė, kartu su juo skaitėme. Turime kelis dar likusius egzempliorius – tai šeimos relikvija, mes juos saugome. Visi žmonės, metais už mane vyresni, skaityti mokėsi iš mano senelio knygos.
Labai džiaugiuosi, kad mano senelis toks žmogus. Jis man visada buvo pavyzdys, [rodantis], kad po savęs reikia palikti ką nors, kas žmonėms atneštų naudos, šviesos.
– Kas Jūsų lentynose – knygos ar porcelianas?
– Knygos, diskai su muzika, filmais, daugybė Budhos statulėlių ir šeimos nuotraukų.
– O Jūs skaitote?
– Dabar galbūt neskaitau tiek, kiek paauglystėje. Mokykloje į biblioteką eidavau du tris kartus per savaitę. Knygą per dieną ar dvi laisvai įveikdavau.
– Ką skaitydavote? Pagal privalomosios literatūros sąrašus?
– Niekada neskaičiau to, ką reikia. Skaičiau tai, kas man įdomu. Man visada buvo labai įdomi mokslinė fantastika, nuotykinė literatūra.
Skaičiau ir kitokias knygas. Bet tokie rašytojai, kaip Jules`is Verne`as, Ray Bradbury, Antoine`as de Saint-Exupery, Edgaras Allanas Poe – mano paauglystės, vaikystės mėgstamiausi. Knygos, kuriose daug žmogaus fantazijos apraiškų, labai lavina ir skaitančiojo fantaziją. Buvo „Drąsiųjų kelių“ serija. Mokslinės fantastinės literatūros seriją „Zenitas“ turbūt visą esu perskaitęs – pamatydavau knygą su „Zenito“ ženkliuku, net neskaitęs pavadinimo nešdavausi namo ir skaitydavau.
Daugiausia turbūt skaičiau tarp 10-ies ir 16–17 metų. Vėliau irgi gana daug skaičiau, bet gal nebe tiek. Šiuo metu tiek nebeskaitau. Kartais sunku rasti knygą, kartais pradedi ir nebaigi, nes „neužkabina“.
Dabar ant mano stalo guli gal trys keturios pradėtos knygos. Nežinau, ar visas įveiksiu. Atsiranda kokia viena knyga, kurią imi ir perskaitai iš karto [iki pabaigos], o tos trys taip ir guli metus ar dvejus.
– Kodėl kartais norime skaityti tas pačias knygas, ypač vaikystėje, nors jau žinome, kas jose parašyta?
– Nedaug mano gyvenime buvo knygų, kurias skaičiau kelis kartus. Ne kartą perskaičiau Wilhelmo Hauffo pasakas. „Šaltoji širdis“ man labai patiko. E. A. Poe skaičiau kelis kartus – labai vizualūs jo pasakojimai. Skaitydamas matai filmą galvoje. Siaubo žanras man labai patinka. Jis – vienas šio žanro pasaulinio garso meistrų. Skaitydamas knygą pakeli ant lovos kojas, nes kyla vaikiška baimė, kad kažkas iš po lovos turėtų už tų kojų griebti. Jo apsakymai įspūdingi.
Viena įspūdingiausių knygų, kurias apskritai skaičiau, buvo „Meistras ir Margarita“. Michailą Bulgakovą skaičiau rusiškai. To neįmanoma išversti. Žinoma, yra išversta ir į lietuvių, ir kitas kalbas, bet jei mokate rusiškai, šią knygą rekomenduoju skaityti rusų kalba. Tai nuostabi literatūra. „Meistrą ir Margaritą“ bandžiau skaityti būdamas 18 metų. Sustojau gal trečiame puslapyje ir palikau – nieko nesupratau, visai „neužkabino“. Bet paskui pabandžiau ją skaityti būdamas 26 metų.
Tai viena iš tų knygų, kurią skaitydamas vis pasižiūri, ar dar daug liko. Knygos lieka mažai, ir labai nuliūsti, nes norėtum, kad ji tęstųsi ir tęstųsi. Nuostabiai parašyta knyga. Lyg ir norėtųsi ją dar kartą perskaityti, bet nežinau, ar norėčiau sugadinti tą įspūdį, kurį susidariau pirmą kartą skaitydamas.
Poezijos visiškai negaliu skaityti. Man atrodo, tai nėra rašytinis žanras. Poezija kaip drama, kaip daina. Tai sceninis žanras. Poezija turi būti skaitoma garsiai, poezijos reikia klausyti. Tik taip galiu ją priimti.
– O filosofinės knygos?
– Man patinka filosofinė literatūra. Iš pradžių skaičiau labai daug grožinės, vėliau labiau domino filosofija, religija, psichologija. Šie dalykai man visada įdomūs. Tarkim, buvo viena knyga, kuri man labai padėjo.
18–19 metų tarnavau kariuomenėje. Tai aplinka, į kurią pakliuvus tikrai nėra paprasta, kol [nieko] nežinai, kol surandi savo vietą, prisitaikymo būdą. Pirmasis pusmetis – košmariškai sunkus. Iš tėvų namų pakliūni į aplinką, kurioje yra ir agresijos, ir tam tikra hierarchija. Kažkam turi paklusti, tavo sprendimai nebėra laisvi, turi vykdyti įsakymus.
Bendraklasė man atsiuntė Epikteto „Raštus“. Tai nedidelė garsaus stoikų filosofijos pradininko knygutė. Knyga apie tai, kad reikia rūpintis tik tuo, kas priklauso nuo mūsų, ir visiškai nesukti sau galvos dėl to, kas nuo mūsų nepriklauso, nes vis tiek nieko negalime pakeisti. Ta knyga man labai padėjo. Perskaičiau ir pradėjau rūpintis tik tuo, kas nuo manęs priklauso. Dėl to, kas nuo manęs nepriklauso, nebesukau sau galvos, ir, tiesą sakant, tarnyba kariuomenėje paskui tapo labai įdomia patirtimi. Labai džiaugiuosi, kad ten buvau. Ačiū Epiktetui – jis man tada labai padėjo!
Žinoma, dabar yra internetas, reklama. Atsiranda imunitetas informacijai. Natūralu, kad žmonės nori pailsėti nuo [informacijos] ir mieliau renkasi išvyką į gamtą, nori išjungti mobilųjį telefoną –atitrūkti nuo skaitymo, matymo, girdėjimo. Gal ir dėl to žmonės šiandien skaito mažiau. Čia spėlioju – galvoju apie save. Kartais tikrai reikia daug skaityti internete, atsakinėti į laiškus. Paskui nebėra jėgų imti rašytinį tekstą ir vėl skaityti – norisi pailsėti nuo to.
Yra žmonių, kurie sutelkia dėmesį į knygas: mažiau žiūri televizorių, mažiau klaidžioja po internetą. Jie laimi, nes įgyja daugiau individualių patyrimų. Televizorius ir internetas visiems mums duoda tą patį, [...] visi perskaito tuos pačius straipsnius, pažiūri tas pačias laidas – visų mūsų patirtis vienoda, niekuo neišskirtinė. O žmogus, kuris atsiriboja nuo tų kanalų ir skiria daugiau dėmesio knygai, gauna individualų, nepanašų į kitų žmonių patyrimą.
– Gal tokia individuali patirtis gali trukdyti pritapti prie televizijos sinchronizuotos visuomenės?
– Šiais laikais pritapimas prie visuomenės nebėra vertybė. Tarybiniais laikais visus bandyta padaryti vienodais. Buvo vertybė būti su visais kartu, žiūrėti į tą pačią pusę kaip visi. Buvo viena nuomonė, viena tiesa. Kol mes išgyvendinsime iš savęs tokius dalykus, turės dar kelios kartos žmonių pasikeisti, nes žmonės, gimę jau nepriklausomoje Lietuvoje, iš savo tėvų gavo tam tikrą tarybinių laikų aidą.
Kodėl tolerancijos klausimai Lietuvoje iki šios dienos kelia didžiulį rezonansą, didžiausius pykčius, ginčus ir prasivardžiavimus? Nes mus mokė būti vienodais – tokiais kaip visi.
Visi įdomiausi pavyzdžiai, sėkmės istorijų [herojai], visi žmonės, kurie ko nors pasiekė, griovė standartus, ėjo individualiu savo keliu ir nesielgė kaip visi. Kaip tokia savybė gali atsirasti? Tu elgsies kitaip nei kiti, jei įgysi kokios nors kitokios patirties kitais būdais. Šiais laikais knygos yra ta laikmena, kuri gali mums atnešti kitokią patirtį, nei turi visi kiti. Nes nėra dviejų žmonių, kurie gyvenime perskaitytų visiškai tas pačias knygas ir dar ta pačia tvarka.
Tad iki šios dienos knygų vertė yra didžiulė. Knygos parodo individualų vidinio tobulėjimo kelią. Dėl to savo vaikams, kol jie buvo maži (dabar jie jau nebe to amžiaus, kad galėčiau sakyti), visada sakiau: jei norite gyventi gerai ir įdomiai, būti turtingi, skaitykite knygas. Jos lavina tas savybes, kurios leidžia žmogui vėliau gyventi ypatingą, išskirtinį, įdomų gyvenimą.
Nebūtinai tas žmogus, kurio patirtis individuali, kuris individualiai save lavina, turi tapti „žvaigžde“. Bet jo gyvenimas visada bus įdomus. Jis bus ne toks, kaip visų, – bus ypatingas, kitoks.
Žinoma, šiais laikais su vaikais tenka tartis, kad jie paskaitytų knygą. Reikia išjungti televizoriaus ar kompiuterio ekraną. Neįmanoma suderinti šių dviejų dalykų. Taigi su vaiku tenka tartis, kad jis išjungtų tą magišką traukiantį daiktą, paimtų į rankas knygą ir perskaitytų bent kiek puslapių.
– Kai vaikai buvo maži, Jūs jiems skaitydavote?
– Taip. Ir aš, ir žmona. Skaitydavome pasakas prieš miegą. Mano vaikai ypač mėgo Giannio Rodario pasakas. Dar nuo vaikystės turiu išsaugojęs „Pasakas telefonu“. Ten yra keisčiausių pasakėlių. Pavyzdžiui, apie tai, kaip troleibusas važiavo miesto gatvėmis ir staiga nusprendė nuvažiuoti į mišką – atsikabino nuo laidų ir nuvažiavo. Keleiviai iš pradžių piktinosi, bet paskui išlipo, prisirinko gėlių ir visi laimingi grįžo namo.
Vaikai kai kurias pasakas norėdavo išgirsti po kelis kartus, laukdavo tam tikrų vietų.
Kadangi pats vaikystėje turėjau santykį su knyga, stengiausi jį perduoti savo vaikams. Žinoma, dabar mano dukra jau studijuoja aukštojoje mokykloje, sūnui jau 15 metų. Tai amžius, kai auklėti vėlu – gali tik priimti, kaip yra. Vis tiek mandagiai bandau kartais priminti: žiūrėk, labai nebloga knyga, tau turėtų patikti. Tačiau dabar, žinoma, negaliu liepti. Tenka tik diplomatiškai apie tai kalbėti.
– O būna, kad vaikai Jums pasiūlo ką nors perskaityti?
– Jie dažniau man pasiūlo internete pasižiūrėti kokį vaizdo klipą.
– Kaip atsirado fondas „Švieskime vaikus“?
– Šį pavasarį susipažinau su politiku, agronomu ir visuomenės veikėju [Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku – aut. past.] Ramūnu Karbauskiu. Išsikalbėjome apie tuos dalykus, apie kuriuos šnekame šiandien, ir atradome daug bendro. Jis irgi labai daug pasakojo, kad gyvenime nemažai pasiekė, nes skaitė daug knygų. Kalbėjome, kad mums rūpi, koks gyvenimas Lietuvoje, kokios vertybės, kas gerai, kas negerai. Iš to pokalbio kilo mintis, kad būtų gražu pradėti naują iniciatyvą – sukurti fondą, skirtą leisti ir dovanoti knygas, skatinti skaityti.
Fondas turėtų būti skirtas vaikams iki 10 metų, kurie dar nespėjo prieiti prie kompiuterio. Jei prieš prieidami prie kompiuterio jie gautų į rankas knygą ir atsirastų bent koks nors santykis su ja, atsirastų didesnė tikimybė, kad vėliau jie perskaitys vieną kitą. Gal ir „Meistrą ir Margaritą“ užaugę perskaitys. Nes tai neįtikėtinas lobynas, atskiras pasaulis, kuris gyvena knygų puslapiuose.
Mūsų fondo idėja tokia ir buvo – padėti atrasti vaikams ir jų tėvams santykį su knyga pačiame ankstyviausiame amžiuje. Konkursas paskelbtas, mūsų puslapis – www.svieskimevaikus.lt. Ten yra ir taisyklės, ir adresai. Bus rengiami vaikų piešinių, skaitymo konkursai. Norisi ne tik išleisti knygų, visiems padovanoti ir parašyti kryžiuką, kad visose bibliotekėlėse guli po knygą. Norisi, kad jas dar kas nors paimtų ir perskaitytų.
Knygos kartais pakeičia požiūrį į kai kuriuos dalykus, todėl gali pakeisti pasaulį, nes gali pakeisti žmonių pasirinkimą. Kai žmonės pasirinks kitaip, pasikeis ir pasaulis, ir aplinka. Mes kartais kalbame, kad Lietuvoje daug problemų, bet jų priežastys ir sprendimai prasideda nuo paprastų dalykų – švietimo ir kultūros. Švietimas ir kultūra formuoja žmogų kaip asmenybę, formuoja jo požiūrį ir taip formuoja jo pasirinkimą.
– Kas lėmė – žmonės ar knygos, – kad [jau 20 metų] esate vegetaras?
– Taip, ir knygos. Bet knygos ir yra žmonės.
