Kaip jūs susipažinote su choreografe Anželika Cholina?
Pirmasis mūsų susitikimas įvyko 2008 metais, kai ji E. Vachtangovo teatre Maskvoje statė šokio spektaklį „Moterų krantas“ („Bereg zhenshchin“). Turėjau pakeisti jame šokusią artistę. Kadangi choreografija buvo sukurta ir pritaikyta būtent jai, aš viską sušokau savaip, todėl man buvo įdomu ir baisu, kaip reaguos choreografė. O ji, prieš ką nors pasakydama, padarė tokią pauzę, kad maniau numirsianti iš baimės ... (juokiasi). Tačiau ji pasakė: „Viskas labai gerai“.
Po sėkmingo pirmojo susitikimo, tapote Ana A. Cholinos šokio spektaklyje „Ana Karenina“, kuris Maskvoje sulaukė didelės sėkmės ir palankių vertinimų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Sunkumų buvo tikrai daug ir su jais mes kovojome kartu, dėl to, manau, mums ir nusišypsojo sėkmė. Aš esu gan žemo ūgio, smulkių veido bruožų, jaunesnė nei pati herojė, tad man atrodė, jog mano judesiai nepakankamai išraiškingi. Teko atskleisti save iš kitos pusės, rasti atitinkamą eiseną, gestus, mimikas, kad parodyčiau tokią Aną, kokia įsivaizduojama.
Kokia jūsų patirtis, susijusi su šokiu? A. Cholina minėjo, kad jums nedarė jokių lengvatų nei Anos, nei Carmen choreografijoje – turėjote šokti kaip tikra baleto artistė tiek solo, tiek duetuose...
Aš esu baigusi choreografijos mokyklą, bet su tuo, ko iš manęs reikalavo Anželika, susidūriau pirmą kartą. Reikėjo ne tik sušokti tam tikrus žingsnius – kiekvienas judesys čia yra iki galo apgalvotas ir turi prasmę. Ji tikrai nedarė man jokių lengvatų, bet būtent tai man ir patinka - atradau naujas savo kūno ir sielos galimybes.
Už debiutą „Anoje Kareninoje“ jūs buvote apdovanota prestižine Rusijos premija „Krištolinė Turandot“. Ką jums tai reiškia?
Man tai labai malonu. Manau, kad tai ne vien tik mano nuopelnas – visi spektaklio dalyviai ir kūrėjai turėjo gauti po apdovanojimą. Nei vienas čia šokęs artistas anksčiau nebuvo dalyvavęs tokio žanro spektaklyje. Anželikos dėka, kiekvienas atrado savyje kažką naujo. Ji turi retą dovaną – gebėjimą atverti žmonėms akis į pačius save. Man labai pasisekė, kad ją sutikau – tiek darbo, tiek asmeniniame kelyje.
Visą liepą Lietuvoje, Palangoje prie jūros, kartu su kitais aktoriais iš Maskvos jūs repetavote naująjį A. Cholinos šokio spektaklį „Carmen“. Ką jums tai davė?
Tai mums labai padėjo. Palangoje sukūrėme beveik visas solines scenas, susipažinome su partneriais. Žinoma, dar ir pasideginome bei išsimaudėme Baltijos jūroje...(juokiasi). Žodžiu, padarėme didžiulį darbą ir dar spėjome pailsėti.
Jūsų partneriai „Carmen“ spektaklyje - Leonidas Bičevinas ir Eldaras Džanibekovas, abu jie šoka Don Chose. Ką galite pasakyti apie juos?
Tai puikūs partneriai, nuostabūs ir talentingi artistai. Leonidas ir Eldaras labai skirtingi, būtent tuo jie ir žavūs. Man patinka dirbti ir su vienu, ir su kitu. Jie mane labai palaiko tiek šokio, tiek moraline prasme, tad apie abu galiu atsiliepti tik kuo geriausiai.
Kaip jūs pavadintumėte Anželikos „Carmen“ – tai dramatinis baletas ar plastinė drama?
Nei vienas, nei kitas! Tai šokio spektaklis su dramos aktoriais. Aš tai pavadinčiau „Anželikos Cholinos spektakliu“.
A. Cholinos „Carmen“ premjerą su rusų dramos aktoriais pamatysime Vilniuje Spalio 24d., čia šoksite pagrindinės herojės vaidmenyje. Kokia ji, jūsų Carmen?
Mes visi labai laukiame to pasirodymo. Jaučiame ir nerimą, ir baimę, ir tuo pačiu didelį norą. Mano Carmen tokia, kokią ją pamatys kiekvienas žiūrovas individualiai. Jei dabar viską papasakosiu, nebeįvyks stebuklas...(juokiasi).
Tai bus jūsų pirmasis pasirodymas lietuviškoje scenoje. Ko tikitės?
Pristatyti premjerą ne savo gimtoje šalyje – dviguba atsakomybė. Visi artistai iš Rusijos, visiems tai pirmasis kartas, kiekvienas supranta savo reikšmingumą spektaklyje. Tačiau ne tautybėje esmė – tikras artistas turi sugebėti dirbti su įvairia komanda, skirtinga savo mastymu ir gyvenimo supratimu, tad tikiuosi, kad mums pavyks nustebinti ir sudominti žiūrovus.
Ingrida Bačelytė
