„Devynerių metų Saša Filipchuk yra mergaitė, kuri neteko rankos ir vos išgyveno Bučoje. Apie ją parašiau kovo mėnesį, kai tik tapo žinoma jos istorija.
Saša su šeima važiavo iš okupuoto Gostomelio, kai rusų įsibrovėliai apšaudė jų automobilį... Patėvis žuvo, mergina su mama prieglobstį rado artimiausiame pastate, kur nuo patirtų sužalojimų Saša vos nemirė. Į ligoninę ji buvo pristatyta vos per dvi dienas. Mergina buvo išgelbėta, bet ranka – ne.
Tačiau ši istorija turi optimistišką tęsinį.
Dabar Saša yra su savo mama Vašingtone.
Artimiausiomis dienomis jie persikels į Niujorką. Rugpjūčio 22 d. jiems numatytas vizitas pas protezuotoją klinikoje „Unlimited Tomorrow, Inc.“.
Sašai pristatys ne paprastą, o aukštųjų technologijų protezą. Jie žada, kad ji galės pajudinti pirštus.
Tai tapo įmanoma Ukrainos ambasados JAV ir Ukrainos namų darbo dėka mūsų bendrame sužeistųjų ukrainiečių protezavimo projekte.
Tuo tarpu Saša pamatys Niujorką. Po patirtų siaubų ji turi pamatyti kažką gyvybę patvirtinančio. Jausti, kad gyvenimas tęsiasi. Ir bus gražu. Visiems Ukrainos vaikams, kurie jau tiek daug patyrė“, – jautriai rašė moteris.
Primename, kad kiek anksčiau rašėme apie įvykdytą žiaurumą Bučoje.
Vienas iš didžiausių Ukrainos skaudulių – Kyjivo priemiestis Buča, kurį labiausiai nustekeno okupantai. Į šį regioną vyko medikų komanda iš Lietuvos – šeimos gydytojas rezidentas Skirmantas Krunkaitis ir slaugytoja Vaiva Jankienė. Bučoje jie atliko 3 savaičių trukmės savanorišką misiją, o į Lietuvą grįžo visai neseniai. Medikai pasakoja, ką teko patirti ir pamatyti Bučoje.
Iš viso misijos metu Lietuvos medikai apžiūrėjo ir skyrė gydymą apie 300 ukrainiečių. Apytiksliai per dieną pas šeimos gydytoją lauko sąlygomis apsilankydavo 25–30 žmonių. Medikai lankėsi 2 kaimuose, kurių populiacija siekė 1,5 tūkst. ir 5,5 tūkst. gyventojų. Komandą sudarė 4 žmonės: šeimos gydytojas rezidentas S. Krunkaitis, slaugytoja V. Jankienė, o papildomai – ukrainiečių vairuotojas ir slaugytoja.
Okupantų pėdsakai – visur, kur akys mato
Lietuvos medikai kartu su mobilia ambulatorija vyko į vietoves, kurios anksčiau buvo Rusijos kontrolėje. V. Jankienė pasakoja, ką teko pamatyti karo nuniokotose gyvenvietėse. Pasak jos, vaizdai iš Bučos sukrečia.
„Matydavome pastatus, kurie buvo apšaudyti. Sunku sveiku protu suvokti, kad vidury miesto gražus namas yra apšaudytas raketų, jame gyventi neįmanoma. Šalia stovi kitas namas, irgi apšaudytas, šalia – prekybos centras, visiškai sunaikintas. Buvo sąmoningai naikinama infrastruktūra. <...> Atrodo baisiai ir prie tų vaizdų nepriprasi. Kiekvieną kartą tu pakeli akis ir tau tikrai kraupu darosi“, – pasakojo V. Jankienė.
Rusijos pajėgos niokojo aplinką ir Bučos apylinkėse. „Miesteliuose – tankais išvažinėti sodai, iškasti apkasai, sunaikintos tvoros, sodai gražiausi žmonių. Viskas išmaurota, perkasta“, – prisiminė slaugytoja.
Teritorija, kurioje dirbo S. Krunkaitis ir V. Jankienė, nuo Baltarusijos sienos nutolusi apie 150 kilometrų, tad medikus nuolat pasiekdavo žinios, kad iš tos pusės gali prasidėti puolimas. Taip pat laikas nuo laiko pasigirsdavo oro pavojaus signalas.
„Per dieną 2–3 kartus oro pavojus. Bet raketos keliauja toliau, praskrenda, tačiau skelbia oro pavojų visur. <...> Nuolatinė įtampa. Mums tai teko patirti 3 savaites, galima tik numanyti, kaip tai vargina vietinius“, – teigė gydytojas.
Jis dalijosi, kad supanti aplinka buvo paženklinta rusų okupacijos.
„Važiuoji, matai ir gyveni tarp griuvėsių. Ten yra tragedija. O dramatiškiausi dalykai yra visos istorijos iš žmonių, kurios pareina. Atėjęs pacientas su somatinėmis problemomis, jas aptvarkius, atsiveria ir eina visi pūliai iš vidaus. <...> Paaiškėja, kad žmogus nemiega 3 mėnesius, vaikšto naktimis po gatves. Išsikalba, kad vaikas nužudytas, kad sėdėjo rūsyje ilgai, kaimyno vaikai nužudyti. Dažniausiai pasakoja: artimas yra žuvęs, artimas kentėjo, aš kentėjau. Žaginimai, prievartavimai. Tai tiesiog masinė tragedija“, – detalėmis dalijosi S. Krunkaitis.
Ligos išvešėjo taip, kad pacientams reikia į ligoninę
Portalas tv3.lt domėjosi, kokia buvo Bučos apylinkių gyventojų sveikatos būklė. Lietuvos medikams daugiausiai teko gydyti pažeidžiamas žmonių grupes: senolius, vaikus, moteris, kurie 1–1,5 mėnesio praleido Rusijos okupuotoje zonoje.
„Galite įsivaizduoti per tą laiką, kiek visos jų somatinės ligos išvešėjo, neturint vaistų, gyvenant rūsiuose, neturint jokios pagalbos. <...> Jeigu žmogus serga diabetu ir neturi vaistų, jo gliukozės kiekis kraujyje šokinėja nesvietiškai. Tokių atvejų buvo, kad jie – ribiniai pacientai. Mes turėtume į ligoninę juos guldyti, bet sąlygų tam nėra. Vietoje tvarkėmės. Hipertenzija išvis ten nekontroliuojama buvo, taip pat širdies nepakankamumo paūmėjimai. Tai yra užprogresavusios lėtinės ligos. Lietuvoje jie greičiausiai būtų buvę ligoninėje jau seniai, bet ten tai nėra taip paprasta“, – pasakojo šeimos gydytojas S. Krunkaitis.
Ukrainiečių sveikatos problemas aštrino ir patirtas stresas. Gydytojo teigimu, jiems tiesiog būtinos psichikos specialistų konsultacijos.
„Žmonės iš tiesų yra suluošinti. Dabar yra problemos, kurios tęsis toliau, psichologinė ir psichiatrinė pagalba ten yra be galo reikalinga. <...> Jauni žmonės ateina paklaikę su įvairiais somatiniais skausmais, panikos atakos prasideda“, – teigė jis.
Medikai lankėsi aplink Bučą esančiose gyvenvietėse, kartais vykdavo ir tiesiai pas pacientus į namus. Kaip pasakoja V. Jankienė, teko sutikti įvairių ukrainiečių, bet dauguma jų – „stebinančiai drąsūs“.
„Kai kurie ateina pas gydytoją ir tu klausi, kas nutikę, kuo jie skundžiasi. Pirmi žodžiai: „Putinu [skundžiuosi – tv3.lt]. Svoločius.“ Bet praktiškai visų pacientų pirmi žodžiai tokie: „Aš buvau okupacijoje“. Daug kas pasakyta tais žodžiais, nes praktiškai visi jie kenčia nuo potrauminio streso sindromo, negali miegoti, turi įvairiausių širdies sutrikimų, paūmėjusios lėtinės ligos, atsiradę psichologiniai sutrikimai. Žmonės labai smarkiai sužaloti tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – pacientų būklę apibūdino pašnekovė.
Paklausta, kokių fizinių sužalojimų teko matyti, V. Jankienė pasakojo, kad su šaudymo ar sprogimo pasekmėmis nesusidūrė, bet gydė kitokias traumas.
„Okupacijos metu žmonės gyveno rūsiuose. Buvo ne šaudymo žaizdos, ne minų skeveldros, bet irgi karo sužalojimai patirti. Pavyzdžiui, žmogus tiesiog norėjo pareiti namo ir susižeidė. Sako: „Man taip atsibodo tam rūsy, taip norėjau pareiti namo“. Ji tamsoje užkliuvo, parvirto, susilaužė ranką“, – teigė medikė.
Vienas po kito pacientai atsivėrė: pasakojo, ką patyrė
Atėję vizito pas gydytoją, ukrainiečiai atsiverdavo ir pasakodavo skaudžias istorijas, ką patyrė per okupaciją. V. Jankienei labiausiai įsiminė keli atvejai, kai ukrainietės pasakojo asmenines nuoskaudas.
„Buvo moteris, kuri turėjo savo maldą, kurią kartodavo nuolatos. Ir kita moteris, kurios vyras mirė per okupaciją. Pasakojo, kaip vyko laidotuvės, kaip ji ėjo prašyti, kad jai leistų palaidoti jos vyrą. Gavo leidimą, tačiau niekas iš gyventojų, kaimynų, artimųjų negalėjo dalyvauti laidotuvėse. Ji sako: „Jį pakasė kaip šunį“. Nunešė į kapines ir pasakė, kad jei kas nors išdrįs įžengti į kapines, iš kapinių nebeišeis. Ji labai išgyveno, sakė, kad vyras buvo garbingas žmogus, ilgą gyvenimą nugyveno, o jį pakasė kaip šunį. Dar viena moteris pasakojo, kad okupacijos pradžioje buvo nušautas jos sūnus, o kitas sūnus gyvena Vladivostoke. Ir prasidėjus karui jų santykiai visiškai nutrūko. Ji verkė, sako: „Aš nebeturiu nė vieno sūnaus.“, – minėjo V. Jankienė.
S. Krunkaitis įsitikinęs, kad įvykdyta misija Bučoje davė daug vaisių: „Mes kiek jiems duodame, tiek dvigubai atgal gauname, kaip žmonės, kaip valstybė.“
Kančia, kurią patiria ukrainiečiai, artima lietuvių kančiai, kurią patyrėme būdami Rusijos priespaudoje. Labiausiai ryšį su ukrainiečiais Lietuvos medikai pajuto nuvykę į pacientų namus.
„Kai ateina pas tave žmogus, tu nematai viso konteksto. Kada tu esi jo namuose ir matai, kur jis gyvena, kur slėpėsi, kokioje aplinkoje sirgo, kentėjo, darė valgyti ir išgyveno, tai yra didesnis piešinys suvokti, kaip tai sudėtinga“, – sakė S. Krunkaitis.
Jis minėjo, kad tarp lietuvių ir ukrainiečių yra daug jaudinančių panašumų ir bendrystės. Kai ateina „močiutė, kvepianti pienu“ arba patys ukrainiečiai prabyla lietuviškai, kartoja žodžius Kaunas, Nemunas, senamiestis, – tokie momentai sugraudindavo, neslėpė šeimos gydytojas.
Didžiausia bėda – vaistų trūkumas
Nuo karo pradžios prabėgo daugiau nei 4 mėnesiai – tiek laiko ukrainiečiai nesilankė pas medikus. Reikalingam gydymui koją pakišo ir vaistų trūkumas. Taip pat apribotas žmonių mobilumas – gyventojai dėl kuro trūkumo negali pasiekti Kyjivo, o apylinkėse esančios vaistinės nedirba.
„Į klausimą, kada paskutinį kartą buvote pas gydytoją, dažniausias atsakymas buvo „prieš karą“. <...> Okupacijos metu jie neturėjo sąlygų kreiptis į jokius medikus, dėl to jų ligos apleistos, daugelis neturėjo vaistų ir negalėjo vartoti tų, kurie jiems buvo būtini“, – situaciją apibūdino slaugytoja.
Vaistų trūkumas susidarė daugiausiai dėl neišplėtotų logistikos grandinių. Nors Ukrainą pasiekia dideli kiekiai medikamentų, nėra garantijų, kad jie pasieks žmones, kuriems vaistų labiausiai reikia. V. Jankienė pasakojo, ko turėjo griebtis, kad gyventojai būtų aprūpinti reikalingais vaistais.
„Mes pacientams stengdavomės duoti vaistų tiek, kad užtektų ilgesniam laikui. Tikrai neaišku, kada jie galės laisvai patekti pas gydytoją arba be didelių problemų nuvykti į gydymo įstaigą, kada atsidarys vaistinės jų gyvenamoje vietovėje“, – sakė ji.
Taigi, Lietuvos medikų atvykimas ukrainiečiams turėjo didelę reikšmę. „Mūsų misija pasiteisino su kaupu. Tiek mums patiems, tiek iš pacientų atgalinio atsako supratome, kad tai buvo ypatingai reikalinga“, – dalijosi V. Jankienė.
Neabejoja – į Ukrainą sugrįš
Paklausti, ar ateityje planuoja grįžti į Ukrainą, abu medikai neabejojo, kad taip. Slaugytoja V. Jankienė sakė, kad bet kokiu atveju grįš. „Aš savimi neabejoju – aš tikrai vėl išvažiuosiu į Ukrainą vienais ar kitais keliais“, – kalbėjo moteris. O S. Krunkaitis neabejojo, kad ten dar nuvyks: „Yra planų ir yra daug noro.“
Vis dėlto jie pabrėžė, kad medicinos darbuotojams nelengva vykti į Ukrainą.
„Važiavimas vyko visiškai savanoriavimo principu. Medikams išvažiuoti nėra taip paprasta, tai yra specializuota pagalba. Norint tai vykdyti ne sporadiškai, pavienių žmonių iniciatyvomis, reikalingas institucinis palaikymas. Kas dieną bendraujam su medikais Ukrainoje, žinome jų poreikius ir jų rūpesčius. Norėtųsi be dramų ir trukdžių vykti patiems ir žinoti, jog pradėtas darbas tęsis toliau“, – apibūdino S. Krunkaitis.
O V. Jankienė pabrėžė, kad Lietuvoje trūksta aktyvesnio institucijų įsitraukimo, organizuojant pagalbos misijas Ukrainoje.
„Mes nešame ir valstybės vardą, valstybės vėliavą. Pacientai klausia, iš kur jūs atvykę ir mes visada sakėme – esame medikai iš Lietuvos. Lietuvos vardas skambėjo kiekvieno lūpose. <...> Norėtųsi Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) lyderystės ir valios tęsti pradėtą puikų pagalbos projektą. Esame sukaupę patirties, žinome, kokios pagalbos jiems reikia, yra atsiradę ryšiai, bendradarbiavimas su Ukrainos kolegomis. Todėl būtų labai vertinga, jeigu SAM ir toliau rastų galimybių padėti medikams išvykti į šias pagalbos misijas ne savo atostogų sąskaita“, – apibendrino V. Jankienė.
Medikai ragino nepamiršti, kad Ukrainoje dedasi siaubingi dalykai ir kad šios šalies žmonėms verkiant reikalinga pagalba.
„Svarbu įsisąmoninti, kad nors aktyvus karo procesas vyksta 4 mėnesius, tai tik blogėja. Natūrali mūsų reakcija yra adaptuotis ir normalizuoti dalykus, bet tai yra didžiausias pavojus – pamiršti, kad ten vyksta bėdos ir kad pagalba yra prasminga. Labai norėčiau, kad neįeitų viskas į latentinę fazę, kada mes užsiliūliuojam ir pamirštam“, – sakė S. Krunkaitis.
