Siaubingą netektį išgyvenanti jo žmona vakar savo socialinio tinklo paskyroje išliejo širdį.
„Užėjo labai didelis noras su jumis pasisveikinti ir savo fizionomiją parodyti, kad beatrodau. Stengiuosi ir galvą išsiplauti, ir kremo ant veido nepamirštu, ir Manto rūbų nepamirštu – visada su savimi nešiojuosi. Su šituo visad vaikštau, dar užuodžiu Manto kvepalus – viskas grynai kaip grįžtant iš darbo: odos ir kvepalų kvapas“, – kalbėjo A. Litvinienė, rodydama savo vyro džemperį.
„Be proto sunku“
„Nežinau, kaip pavyks sugrįžti į „Instagramą“, bet privalau – vien dėl vaikų. Turiu dirbti, o „Instagramas“ yra viena iš mano darbų, kuris padeda man išlaikyti vaikus.
Viskas, kas nutiko, yra net baisiausiame košmare nesusapnuota tragedija, kurios niekada negalvojau, kad teks išgirsti tokius žodžius iš medikų. Niekada negalvojau, kad teks išgirsti tokius dalykus ir daryti tokius dalykus tokių jaunų metų.
Verkiu kiekvieną dieną. Vakar mama išvažiavo – tai buvo antras stiprus lūžis. Prie vaikų aš visiškai rami, prie vaikų neverkiu. Kaip tik vaikams bandau įpūsti to tikėjimo, kad viskas bus gerai. Net dieną po laidotuvių Mykolas sako: „Mamyte, jeigu tu sakai, kad viskas bus gerai, tai žinau, kad viskas bus gerai. Jeigu tu rami – ir mes ramūs.“
Kai vaikų nėra – išsiverkiu, išsibliaunu ir toliau kaip kareivis einu per dieną.
Be proto sunku. Be proto. Aš laidojau savo močiutę, kuri man buvo kaip antra mama, kurią aš dievinau ir dėl kurios verkiu jau devynerius metus. Bet kai palaidoji vyrą, kuris tau buvo ir geriausias draugas, ir patikėtinis, ir viskas viename – kuris buvo vyras iš didžiosios V ir tėtis iš didžiosios T – tai yra neišmatuojama, neregėta. Aš nemoku pasakyti, kokio dydžio tai tragedija ir kaip yra sunku.
Niekada negalvojau, kad atsidursiu tokioje situacijoje. Net neleidau sau tokios minties prisileisti, bet yra kaip yra. Paliko mane vieną, o aš privalau išlaikyti vaikus, kapstytis ir daryti dalykus“, – širdį liejo A. Litvinienė.
„Pakraupęs buvo pats ligoninės personalas“
„Yra daug biurokratinių dalykų, kurių dar neprisiruošiu daryti. Pas notarus reikia eiti ir visur...
Labai daug padarė mama. Laidotuvėmis pasirūpino Manto tėvai ir mama. Į kūno atpažinimą važiavo mano mama ir Manto tėvai. Aš paprasčiausiai buvau, kaip niekas. Tomis dienomis aš buvau niekas.
Jeigu ne mano mama – manęs čia nebebūtų buvę. Bet mama labai padėjo. Vieną dieną papasakosiu viską nuo pradžių... Nežinau, kada pradėsiu šypsotis, bet kažkaip reikia pradėti gyventi.
Labai dėkoju visiems už palaikymą, už milijardus žinučių. Tikrai ne į visas įmanoma atsakyti, sureaguoti.
Pirmas dienas aš kaip zombis buvau. Nežinau, kodėl dalinausi tiek persidalinimais apie šitą nelaimę, tiek užuojautomis. Nežinau, kodėl persidalinau.
Labai atsivėrė akys dėl daugelio žmonių. Dar labiau išsigryninau, kas yra tikra, kas yra labai netikra ir daroma dėl savęs. Labai esu ir pikta, ir įskaudinta, ir įžeista. Ant Dievo pykau.
Paskui su mama pasikalbėjome, mama atpurtė į protą su savo žodžiais. Iš tikrųjų turiu nuostabią mamą, kuri ištraukė mane. Ištraukė iš tokių baisių pragaro pakampių, iš tokio mėšlo...
Ir niekas negalvojo, kad tai nutiks. Realiai nutiko per sekundę. Iš tikrųjų turiu kai kuriems medikams pretenzijų – ne reanimatologams, kurie dirbo skyriuje, bet tiems, kurie privalėjo prižiūrėti jo sveikatą. Ne kartą per metus, kaip buvo dabar, o kas vieną–du mėnesius.
Pakraupęs buvo pats ligoninės personalas – kaip taip įmanoma?
Ir su tokiomis širdies bėdomis, kai širdis... Aš jums pabandysiu per klausimus atsakyti.
Dabar esu Mantui pažadėjusi ir vaikams pažadėjusi, kad rasiu naują ruonio žaisliuką – tai aš radau jį. Teks lįsti į žmones, nueiti į „Ozą“ sekundei. Sukaupus jėgas, nes labai sunku tai padaryti. Atrodo, kad visi į mane žiūri. Aš labai bijau dabar žmonių“, – kalbėjo M. Litvino žmona.
„Aš kiekvieną dieną gedžiu“
„Aš esu pasikeitusi. Esu grubesnė pasidariusi. Ne su tais, kurie maloniai bendrauja, bet su tokiomis... Nežinau, kaip jas pavadinti. Nenoriu keiktis“, – kalbėjo Agnė, rodydama žinutę iš sekėjos, kuri parašė: „Tai nei savaitės nesiilsi? Negedi?“
„Žinokit, nesicackinsiu, neatsakinėsiu. Visas viešinsiu – tegul liaudis mato, kokie žmonės aplink gyvena, kokie „draugai“ supa.
Tai aš kiekvieną dieną gedžiu ir gedėsiu visą likusį gyvenimą. Nes tokio antro žmogaus paprasčiausiai man pasaulyje nėra. Tai jeigu jums atrodo, kad aš dirbdama negedžiu, o pramogauju – tai jau paprasčiausiai čia jumyse yra problema.
Aš dirbdama stengiuosi išlaikyti savo vaikus. Stengiuosi mokėti banko paskolas, lizingus, dar vieną paskolą“, – kalbėjo A. Litvinienė.
Primename, kad skaudžią žinią apie vyro mirtį naujienų portalui tv3.lt patvirtino „Vilnius Football Academy“ direktorius Darvydas Šernas.
Jis teigė, kad Mantas turėjo problemų su širdimi. Kaip rašoma „Vilnius Football Academy“ puslapyje, M. Litvinas gimė 1986 m. balandžio 21 d. Vilkaviškyje.
Kaip futbolininkas jis rungtyniavo Panevėžio „FK Ekranas“, Pakruojo „Kruoja“, Vilniaus „FK Vėtra“. Mantas gynė ir Lietuvos jaunimo U15, U17 rinktinių garbę. „Vilnius Football Academy“ dirbo nuo 2022 metų balandžio.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
